Kaune šią savaitę vyksta pleneras 1863 metų sukilimui atminti. Į jį suvažiavę kviestiniai menininkai iš Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos bei Lietuvos tapys įvairiose Kauno vietose.
Plenero idėja – įamžinti 1863 – 1864 metų sukilimą bei pasidalyti kultūrine bei istorine renginyje dalyvaujančių tautų patirtimi.
Po plenero vyks dvi parodos: Kaune ir Dusetose.
Vienas plenero svečių – baldų restauratorius, Kauno kolegijos dėstytojas ir katedros vedėjas, akvarelininkas B.Prapuolenis. Su juo kalbamės apie menininko gyvenimo kelią, baldų restauravimą bei šiandieninį visuomenės požiūrį į meną.
– Dažnai vykstate į plenerus. Kas labiausiai juose patinka?
– Viskas patinka. Čia susirenka bendraminčiai, kurių kiekvienas turi savo techniką, charakterį, manieras. Pasimokai iš kitų, bet taip pat ir pats duodi kažką kitiems, nes kiekvienas turime ką nors savita. Kai tapai bendruomenėje, atsiranda ryšys, ir tuomet akvarelės liejimas tampa kitoks. Tas ryšys tarp bendraminčių turi didelę įtaką kūrybai ir yra neįkainojamas.
– Esate akvarelininkas. Kaip jūsų gyvenime atsirado akvarelė?
– Vaikystėje dauguma vaikų jau nuo mažens teplioja akvarelę. Tiesiog vieni su laiku ją numeta į šoną, kiti lieka prie jos. Aš buvau iš tų, kuris nepaleido liejimo akvarele. Rengdavau parodas namuose savo tėvams.
Tuometiniame Kauno Stepo Žuko dailės technikume turėjau gerus dėstytojus, kurie davė gerus akvarelės liejimo technikos pagrindus.
Taip pat man teko didelė laimė mokytis pas akvarelininką Algirdą Lukštą. Teko net būti jo studijoje, stebėti, kaip jis lieja akvarelę, matyti, kokią techniką naudoja. Būtent tai mane visiškai ir pririšo.
– Kokioje aplinkoje jums labiausiai patinka tapyti?
– Gamtoje. Vaikštai gamtoje – matai viena, medituoji – kita, o kai tapai akvarele, susilieji su gamta – tampi jos ląstele. Tai nepaaiškinamai malonus jausmas. Ir tuomet visai nesvarbus rezultatas, tiesiog gyveni ta minute ir mėgaujiesi tuo, ką ji tau teikia.
– Kokio dailininko darbu norėtumėte papuošti savo namų sienas?
– Žinoma, A. Lukšto. Tačiau gaila, kad neturiu nė vieno. Norėčiau bent parodą pamatyti, bet nežinau, kur ją šiuo metu rasti. Manau, kad jo darbai guli fonduose.
– Kokius objektus mėgstate tapyti?
– Gamtos objektus, bet nevengiu savo darbuose ir interpretacijų.
– Kaip manote, koks yra šių dienų žmonių požiūris į meną?
– Mus supa daug bendruomenių. Jos visos įdomios, reikalingos ir savitos. Manau, žmonių požiūris į pačią kultūrą yra neigiamas. O tik vėliau seka menas.
– O kas jums pačiam yra menas?
– Man menas – tai būsena, gyvenimo būdas. Tai, kuo aš gyvenu, kuo esu sotus.
– Visi vaikystėje kažkuo svajojome tapti. Kokia buvo jūsų vaikystės svajonė?
– Iki 10-ties metų norėjau būti keramiku. Tą labai gerai pamenu, nes namai buvo pilni mano nulipdytų keramikos dirbinių. O vėliau įvairiai: tapytojas, rašytojas. Viskas, kas susiję su menu.
– Su kokiais įsimintiniausiais įvykiais jums siejasi vaikystė?
– Su Romu Kalanta. Buvau gal antroje klasėje ir puikiai atsimenu to meto įvykius, kaip ilgaplaukius milicija už plaukų ir ausų tampė.
– Kada ir kaip supratote, kokią specialybę rinksitės?
– Viskas vyko labai pamažu. Meno mokykla buvo pabandyta. Vėliau įstota į Kauno S. Žuko dailės technikumą. Užkabino, neliko abejonių, kokią specialybę rinksiuos.
– Jei grįžtumėte atgal, ar rinktumėtės tą pačią specialybę?
– Žinoma, likčiau prie medžio, tačiau akademinėje erdvėje rinkčiausi kitą kryptį, gal skulptūrą.
– Kaip ir jūsų tėvas, dailininkas, baldų kūrėjas Jonas Prapuolenis, pasirinkote profesiją, kuri glaudžiai siejasi su medžiu. Ar tėvas turėjo įtakos jūsų sprendimui?
– Žinoma, taip. Nuo vaikystės buvau arti meno, tad nenuostabu, kad tėčio darbas ir profesija paveikė mano pasirinkimą.
– Klemensas Čerbulėnas išleido monografiją apie jūsų tėvą „Jonas Prapuolenis“. Ar norėtumėte, kad apie jus būtų išleista knyga?
– Gal jūs ir parašysite? (juokiasi). Nors iš tiesų manau, kad rašant knygą apie kažkokią asmenybę ji turi būti įdomi, o aš net nežinau, ar esu įdomus sau pačiam.
– Ar prisimenate savo pirmąjį restauruotą baldą? Koks jis buvo?
– Šiuo metu neprisimenu, koks tai buvo baldas. Tačiau puikiai pamenu, kaip būdamas septyniolikos, dar mokiausi S.Žuko dailės technikume, mane susirado, net pats nežinau kaip, kolekcininkė, ir iš jos pradėjau gauti rimtus užsakymus. Dar pamenu, kaip ji stebėjosi, jog esu toks jaunas, o jau restauruoju. Pats nesupratau, ko ji taip stebėjosi, juk mano klasėje buvo taip pat bendraamžių, kurie dirbo su medžiu.
– Ar turite namuose tėvo kurtų baldų?
– Taip, ir nemažai. Šiuo metu jūs kaip tik ir sėdite ant tėčio gaminto baldo. Ar patogu? (juokiasi). Šiems baldams beveik 100 metų, jie gaminti 1928 metais ir puikiai išsilaikę.
– Ar skiriasi baldų restauravimas dabar ir prieš 20 metų? Jei skiriasi, tai kuo?
– Dabar restauravimas labiau pagrįstas supratimu. Žmonės šiais laikais jau supranta, kas yra restauravimas, kas yra remontas, ar net kaip įkaltos vinys. Jau skiria. Anksčiau daug meno kūrinių buvo sugadinta per nežinojimą, kad galima restauruoti. Žinoma, dabar atsiranda naujos restauravimo medžiagos, kurios labiau apsaugo objektą, konservuoja – išsaugo esmę.
– Kokios epochos baldais jūs žavitės labiausiai? Kodėl?
– Manau, kad XX a. pradžios baldais. Tai būtų „Art Deco“ stilius. Jis pasižymi lakoniškumu, paprastumu. Tokio stiliaus baldus mėgo ir mano tėtis, tad mano namuose galite pastebėti daug „Art Deco“ stiliaus baldų.
– Dėstote baldų restauravimą kolegijoje. Ar jaunoji karta labai domisi šia specialybe?
– Susidomėjusiųjų nedaug, tačiau tie, kurie susidomi – žiūri į tai labai rimtai. Baldų restauravimas ir konservavimas yra ypatinga sritis, ne kiekvienam tinkama. Čia negali galvoti: pabandysiu ir gal patiks. Baldų restauravimą renkasi žmonės, kurie yra bent šiek tiek bandę ar matę, kaip tai daroma.
– Kas lėmė, kad pradėjote dėstytojo darbą?
– Visiškas atsitiktinumas. Tikrai niekada negalvojau, kad galėčiau ir norėčiau būti pedagogu. Tiesiog buvo reikalingas dėstytojas, kuris dirbtų su medžiu, nusiuntė prašymą į Dailės akademiją, kad skirtų ką nors iš absolventų. Aš kaip tik buvau baigęs Dailės akademiją, tai pasiūlė mane. Man tuomet buvo 27 metai.
– Koks įspūdingiausias jūsų restauruotas baldas?
– Keista, tačiau negalėčiau išskirti vieno baldo. Tiesiog, kai dirbi su baldu, prisilieti prie jo, susigyveni su juo. Kiekvienas baldas pasakoja skirtingą istoriją. Istoriją žmonių, kurie gyveno šalia to baldo, istoriją apie tai, kaip jis buvo gaminamas.
