„Vilniaus tapybos trienalė – ne ta paroda, kurioje gali dalyvauti visi norintys. Ji pristato ne eksperimentus, o jau gerai žinomų, tarptautinėse parodose dalyvavusių tapytojų darbus”, – pabrėžė jos kuratorė Nijolė Nevčesauskienė.
Intrigos, gandai ir politika
15-ojoje trienalėje niekas neprimena aistringų varžybų tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos, kurios sutraukdavo į tuometinius Parodų rūmus (dabar – Šiuolaikinio meno centras) visą lietuvių inteligentijos grietinėlę. Ne tik dailininkus, bet ir teatralus, rašytojus, architektus, medikus, muzikus, kino kūrėjus.
Į trienalę buvo einama kaip į šventę – kiek puošniau apsirengus, su šeima.
Kol vaikai lakstydavo po tuomet atrodžiusias bekraštes rūmų erdves, tėvai aktyviai diskutuodavo prie kūrinių, apie kuriuos jau buvo prisiklausę dar prieš įžengdami į sales.
Visi žinodavo, kokius lietuvių darbus pagaliau pavyko „prastumti” pro visagales atrankos komisijas. Taip pat ir tai, kokie paveikslai buvo atmesti paskutinę minutę, kai jau iškabintą parodą aplankydavo vienas ar kitas komunistų partijos šulas.
Įdomu, kad tuos „atmestus” paveikslus dauguma vis dėlto įsigudrindavo pamatyti, o ir nematę apie tai, kas, kaip ir kodėl ten vaizduojama, kažkokiu būdu sužinodavo daugiau nei šiandien iš solidžių, geros poligrafinės kokybės Vilniaus trienalės katalogų.
Tapybos šedevrų salos
Šių metų trienalės publikai net nekilo noro svarstyti, kokios Baltijos regiono šalies tapytojai dabar yra geriausi. Lietuvos? Švedijos? Vokietijos?
O juk nacionalinių varžybų dvasia buvo itin svarbi ne tiktai Vilniaus tapybos trienalės, bet ir Rygos skulptūros kvadrienalės bei Talino grafikos trienalės istorijoje.
Visos jos buvo sukurtos stengiantis puoselėti trijų šalių kultūrinį savitumą internacionalinėje Sovietų Sąjungos mėsmalėje.
O jei kalbėtume atviriau, šviesesni to laiko žmonės bandė sukurti struktūras, kurios padėtų atsispirti vis didėjančiai rusų kultūros įtakai.
Tačiau vienybės dvasia netrukdė varžytis tarpusavyje. Kiek prisimenu, dažniausiai konkuruota su racionaliaisiais estų tapytojais, kuriuos formavo vokiška ir skandinaviška tapyba. O latviai kritikuoti už realistinės mokyklos tąsą, kuri daugeliui asocijavosi su Rusija.
Tiesa, 6-ajame dešimtmetyje gimusios Aijos Zarinios ir kai kurių kitų jos bendraamžių darbai privertė iš esmės keisti latvių tapybos vertinimus. Tačiau būtent Lietuvos ir Estijos tapytojų ryšiai buvo gerokai glaudesni, o kai kurie jų išliko ir iki šių dienų.
Visas šias trienalės peripetijas galima pamatyti vartant senuosius Vilniaus tapybos trienalės katalogus, kurių ekspozicija surengta atskiroje šios parodos istorijai skirtoje erdvėje.
Tiesa, istorijai iš tiesų skirtos net dvi atskiros erdvės – dvi sienomis nuo šių dienų kūrybos atskirtos salos didžiojoje Šiuolaikinio meno centro salėje.
Paradoksalu, bet būtent jos ir tampa provokuojančiais verpetais, slenksčiais, sutrikdančiais ramią solidžios tarptautinės parodos tėkmę.
Lietuvių tapyba – stipriausia?
Klasikos salos – puiki vieta atsikvėpti tiems, kurie parodoje neranda jiems patinkančių darbų. Gal todėl, kad neįpratę skaityti šiuolaikinės tapybos kalbos, o gal todėl, jog nerado joje savo mėgstamų autorių.
Atskiroje erdvėje surinkti Lietuvos tapybos istorijos šedevrai – nemarios klasikos oazė, kurioje nustoja kankinti įvairiausi įkyrūs klausimai.
Ar iš tiesų tai geras darbas? Ar tas žmogus moka tapyti? O gal autorius tik provokuoja ir mulkina žiūrovą?
Trienalės kuratorės N. Nevčesauskienės manymu, Kauno meno mokyklos mokytojų ir mokinių, „Ars” dalyvių Antano Samuolio, Viktoro Vizgirdos, Antano Gudaičio, Adomo Galdiko, Vlado Eidukevičiaus darbai suteikia publikai galimybę sugretinti XX a. modernizmo tradicijų kūrėjų ir šių dienų tapytojų požiūrius į kūrybą ir jos atsinaujinimo šaltinius.
Antroje istorinėje saloje – nuo 1975 metų į Vilniaus trienales pradėtų įsileisti kitos kartos kūrėjų darbai. Jų autoriai – šiuolaikiniai klasikai: Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis, Kostas Dereškevičius, Ričardas Povilas Vaitiekūnas, Linas Katinas.
Tai turbūt pirmasis bandymas atskirti vyriausią tapytojų kartą nuo gyvo tapybos proceso, o kartu suteikti jų darbams muziejinių šedevrų statusą. Jis jau spėjo sulaukti prieštaringų vertinimų, tačiau žiūrovams toks sudėliojimas į lentynėles visuomet yra patrauklus.
Juo labiau kad tai paglosto ir nacionalinę savimeilę – trienalės istoriniu akcentu tampa ne visų trijų Baltijos sesių, o tik Lietuvos tapybos mokykla.
Ar iš tiesų ji pati geriausia ir įdomiausia, ar parodos biudžetas tiesiog neleido pristatyti analogiškų Latvijos ir Estijos tapybos šedevrų salelių?
Varžosi ir kuratoriai
Didžiausia pastarųjų Vilniaus trienalių intriga – ne menininkų, o kuratorių varžytuvės.
Prieš trejus metus trienalės idėjos konkursą laimėjęs Evaldas Stankevičius (šiuo metu – kultūros atašė JAV), pasitelkęs švedą Andersą Kreugerį ir lenkę Magdą Kardasz, surinko iš tiesų įspūdingą tarptautinę tapybos kolekciją.
Tačiau užsienio žvaigždžių spindesys nenustelbė lietuvių menininkų noro parodyti savo kūrinių pagrindinėje šalies parodų salėje.
Nenuostabu, kad šiemet laimėjo į šalies menininkų kūrinius orientuotas projektas.
Galbūt 16-ąją Vilniaus trienalę pagaliau būtų galima patikėti užsienio kuratoriui? Gal net estui ar latviui?
Varžėsi dėl vietos trienalėje
Pirmoji tapybos trienalė Vilniuje buvo surengta 1969 m. kaip trijų Baltijos šalių tapybos apžvalga.
15-oji Vilniaus tapybos trienalė „Tapybos kontekstai” siekia pristatyti Lietuvos ir Baltijos šalių tapybos kontekstus, atspindinčius tradicijų ir šiandienos meno pokyčius bei naujovių paieškas.
Prieš trejus metus pasipiktinę užsienio autorių gausa 14-ojoje Vilniaus trienalėje karingiausi Lietuvos dailininkų sąjungos tapybos sekcijos nariai norėjo apginti savo teisę rodyti kūrinius ŠMC viešais laiškais ir net kumščiais.
Tuomet konfliktą pavyko išspręsti pačioje Dailininkų sąjungoje, nusprendus surengti alternatyvią tapybos parodą „Linija, spalva, erdvė” Vilniaus „Arkos” galerijoje.
14-ojoje trienalėje „Klaidingas atpažinimas” dalyvavo 36 menininkai iš 17 šalių, tarp jų – tik 9 lietuviai.