Liepos pabaigoje žiūrovai buvo pakviesti į Lietuvos filharmonijos surengtų tradicinių „Nakties serenadų” tris koncertus su Lietuvos kameriniu orkestru, rašo „Lietuvos rytas“.
Rugpjūčio pradžioje prasidėjusio kultūros renginių festivalio „Palangos vasara” metu toje pat Gintaro muziejaus terasoje vyko kitas klasikinės muzikos koncertų ciklas, pavadintas „Nakties serenados su Sauliumi Sondeckiu”.
Jų metu pasirodžiusiam Baltarusijos valstybiniam kameriniam orkestrui dirigavo rudenį 85 metų jubiliejų švęsiantis profesorius S.Sondeckis, kuris „Nakties serenadų” koncertų ciklus kurorte pradėjo rengti dar 1971 metais.
– Kurios šių „Nakties serenadų” yra tikrosios? – pasibaigus koncertų ciklui pasiteiravau maestro S.Sondeckio.
– Gražios muzikos niekada nebus per daug. Dėl to, kad šią vasarą Palangoje vyko dvejos „Nakties serenados”, laimėjo klausytojai.
Prieš 42 metus Gintaro muziejaus terasoje prasidėjusius „Nakties serenadų” koncertų ciklus rengiau iki 2004 metų. Tuomet man pasitraukus iš Lietuvos kamerinio orkestro šią tradiciją pratęsė Lietuvos filharmonija. Tik jau be manęs.
Per pastaruosius 10 metų su Rusijos orkestrais man čia teko du kartus koncertuoti festivalyje „Palangos vasara”. Šiemet šie pasirodymai išaugo į trijų koncertų ciklą.
Jį pavadinti „Nakties serenadomis”, manau, turėjau teisę, nors man atrodo, kad tikrųjų „Nakties serenadų” nebeliko jau 2004-aisiais.
– Kaip jūs vertinate Lietuvos filharmonijos tęsiamus koncertų ciklus, kurie vyksta be jūsų?
– Jei žmonės į šiuos koncertus eina, vadinasi, viskas yra gerai. Tačiau, mano manymu, pataikaujant žiūrovams yra pabėgta nuo pirminio šio renginio sumanymo.
„Nakties serenados” sumanytos kaip klasikinės muzikos koncertų ciklas. Iki 2004 metų šios pagrindinės sąlygos aš griežtai laikiausi. Buvo grojama tik gryna klasika, kuri turi gana apibrėžtą laikotarpį – pradedant Johannu Sebastianu Bachu, Georgu Friedrichu Händeliu ir baigiant ankstyvaisiais romantikais Franzu Schubertu ir Felixu Mendelssohnu.
Mano „Nakties serenadų” repertuare nesurasite net genialių Johanno Strausso valsų.
Dabar „Nakties serenadų” repertuare jau atsiranda romantinės muzikos, šiuolaikinių aranžuočių, pradėta groti lūpine armonikėle. Artėjama prie šou, kad tik žiūrovams būtų įdomiau.
Esu įsitikinęs, kad propaguoti rimtą meną galima tik nepataikaujant publikai. Pavyzdžiui, kaip teatro režisierius Eimuntas Nekrošius, kuris viską daro savaip. Kam tai nepatinka – neikite. Užtat mūsų teatro režisieriai tiek daug pasiekė ir yra garsūs visame pasaulyje.
Klasikinę muziką skleisti galima tik aukščiausiu lygiu, tik atsakingai atrinktu repertuaru. Tik šitaip galima kelti žmonių kultūros lygį.
– Kodėl savo sumanytiems koncertų ciklams suteikėte serenadų pavadinimą? Juk serenados – ispanų meilės dainos, kurios yra toli nuo klasikinės muzikos?
– Serenados yra ne vien lengvos dainelės. Serenadomis buvo vadinami XVII–XVIII amžiaus Europos dvaruose vykdavę muzikiniai renginiai.
Po dvarų parkus vaikštinėdavo kviestiniai svečiai, kuriems prie atskirų parko statinių vykdavo skirtingi meno renginiai: baletas, dramos vaidinimai, muzikiniai pasirodymai.
Tik vėliau visi eidavo į rūmus, kuriuose vykdavo pagrindinis koncertas. Jį vainikuodavo triukšmingi fejerverkai. Visa tai tada ir vadindavosi serenadomis.
Kažką panašaus buvau sumanęs Tiškevičių rūmų parke, bet Lietuva – ne Europos pietūs, kur vasarą garantuoti geri orai. Todėl iš mano sumanytų serenadų liko tik viena jų detalė – klasikinės muzikos koncertai po atviru dangumi.
– Kodėl šiųmečiame koncertų cikle pasirinkote Baltarusijos valstybinį kamerinį orkestrą?
– Ruošiausi koncertuoti su Klaipėdos orkestru, tačiau jis šiuo metu atostogauja.
Baltarusių orkestras yra geras. Jį pasirinkau dar ir norėdamas paskatinti daryti tai, ką mūsų kaimynai yra sumanę.
Nusižiūrėjęs nuo mūsų „Nakties serenadų” šis orkestras restauruotame Radvilų dvare Nesvyžiuje kitais metais ketina pradėti tokius pat klasikinės muzikos koncertų ciklus.
– Klasikinės muzikos koncertai sudomina palyginti nedidelę visuomenės dalį. Kaip manote, ar klasika išlaikys savo žiūrovus?
– Geros muzikos bus klausomasi visada. Dėl to ji ir klasikinė. Tikiu, kad ir Lietuvą pasieks tokios tendencijos, kurios jau seniai sklinda Vakaruose. Jungtinėse Amerikos Valstijose viename dvare, kuris yra tarp Niujorko ir Bostono, vyksta tradiciniai vasaros koncertų ciklai.
Vienais metais juose dalyvavau ir aš. Likau išsižiojęs – klasikinės muzikos klausėsi sausakimša 5 tūkst. vietų atvira žiūrovų salė. Už jos pilna aikštė, primenanti mūsų Vingio parką. Ten tilpo dar 15–20 tūkst. klausytojų.
Berlyno filharmonijos orkestras irgi koncertuoja 20 tūkst. žmonių auditorijai. Vadinasi, klasikinė muzika žmonijai reikalinga.
Dabar siekiame kelti mūsų visuomenės kultūros lygį, žmones pratinti prie tikrosios muzikos, o tuo pat metu jiems brukamas šlamštas, muzikinis triukšmas.
Kaip galima išvalyti grindis, kai ant jų vanduo iš kriauklės bėga pro atsuktą čiaupą? Mes sausiname grindis, o čiaupas atsukamas dar smarkiau. Kokia tokio darbo prasmė? Gal pirma reikia užsukti čiaupą. Tada galima ir grindis valyti.
Atkreipkite dėmesį, kokios baisios muzikos dabar klausomasi. Tie žemi garsai, nuolatinis bumbsėjimas. Kitaip nei triukšmu tokios muzikos nepavadinsi. Po 50 metų žmonės bus jau apkurtę.
Muzikos grožis turi keisti žmogaus vidų, jį pakylėti. Juk „Nakties serenadose” mūsų žiūrovai klausėsi tokių pasaulinio masto žvaigždžių, kurias dabar dėl jų aukštų honorarų įpirktų ne bet kuris Lietuvos festivalis.
– Ar jau esate suplanavęs, kaip spalio 11 dieną švęsite savo 85 metų sukaktį?
– Aš jubiliejų nešvenčiu. Mano manymu, tai yra savęs sureikšminimas. Nemėgstu to momento, kai reikia pradėti kviesti svečius ir sukti galvą, kokio rango žmones kviesti, ko čia neužmiršus.
Kita vertus, ar mano pakvietimas bus visiems malonus? Gal kas ateis susiraukęs, vien tik pareigos vedamas? Kam viso to reikia?
Beveik visus jubiliejus sutikau gastrolių metu koncertuodamas. Vienintelis pokylis buvo surengtas mano 70-mečio proga Trakų pilies didžiojoje menėje, tačiau ir jį organizavo kiti, o aš pats buvau kviestinis svečias.
Jubiliejus rengiu sau, o ne kitiems. Štai ir šiemet nė vieno žmogaus kviesti neketinu. Į mano namus ateis tie, kurie mane prisimins ir norės pasveikinti.
Planuoja stabdyti koncertinę veiklą
Maestro S.Sondeckis pastaruoju metu vadovavo Peterburgo Ermitažo orkestrui. Gana intensyviai koncertavo Rusijoje, įvairiose Europos šalyse.
Praėjusį rudenį su Vienos konservatorijos orkestru 8 koncertus turėjo Ispanijoje, 4 koncertus Austrijoje. Gegužės mėnesį Petrozavodske dirigavo J.S.Bacho Didžiąsias mišias h-moll. Pasak dirigento, šias mišias pagal sudėtingumą galima vadinti muzikiniu „Hamletu”.
S.Sondeckis iki Naujųjų metų dar yra suplanavęs keletą koncertų, bet jau kitąmet jis savo koncertinę veiklą ruošiasi stabdyti. „Jau užtenka”, – ištarė S.Sondeckis.
