Knygos pradžioje poetas panaudojo Dante’s Alighieri „Dieviškosios komedijos” klasikinę eilutę „Aš atsidūriau miško tankmėje”. Atsispyręs nuo jos G.Patackas poemoje pasakoja apie klaidžius nūdienos gyvenimo tankumynus ir šiuolaikinio žmogaus kelionę per juos.
– Poemos „Mažoji dieviškoji Co” pavadinimas susijęs su Dante’s „Dieviškosios komedijos” pavadinimu. Italų poetą cituojate ir savo knygos pradžioje. Kodėl? – paklausiau G.Patacko.
– Kūryba ateina iš Viešpaties. Kaip Mahometui buvo padiktuotas Koranas, taip man, kukliam Viešpaties tarnui, ši poema tarsi atklydo iš aukščiau ir galinga buitinės kalbos srove veržėsi visus metus.
Taip, pavadinimas pasiskolintas iš Dante’s „Dieviškosios komedijos”, tik mano pridurtas žodelis „Co” gali būti suprantamas ir kaip komedija, ir kaip komunikacija, ir kaip kas tik nori.
Dante’s moto „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, aš atsidūriau miško tankmėje...” – tai mano, žmogaus, peržengusio pusę amžiaus, gyvenimo apžvalga, keliaujant per pragarą, skaistyklą.
Atmetus anapusinio pasaulio buvimą, žemėje vyksta tas pat. Žmogus eina savo kelią per 9 pragaro ratus. Tu turi eiti, pralaukti skaistykloje nenustatytą laiką, kol žengsi į rojų.
Poemoje apie tai ir kalbu. Tik joje gal juntama šviesesnė to gyvenimo įvairovė, nes rutina slegia visus. Vienas mano gyvenimo tikslų – sugerti kuo daugiau įvairovės. Tai pasiekiama keliaujant, laimint ir pralaimint. Rojumi niekas nesibaigia, kaip nesibaigia kelionė.
Knygoje vyrauja kelio motyvas su besikeičiančiais vaizdais. Tai kelionė betono plytelėmis į žvaigždes. Kelias veda Laisvės alėjos plytelėmis – lietuviškuoju Baikonūru.
– Skaitydami apie jūsų kelionę, įvykius, išgyvenimus, daugelis atpažins šiandienos gyvenimo įvykius. Tačiau pasirinkote netradicinę eilėdarą. Ar taip žaisdamas norėjote poezijos ir įvykių tankmėje leisti paklaidžioti ir skaitytojui?
– Poemoje forma priartėjau prie pastarojo meto naujosios leksikos, kurioje daug vadybinės, verslo planų, šiuolaikinių žmonių šiuolaikinio gyvenimo kalbos.
Kad nevarginčiau skaitytojo, į rimtas teksto dalis įpyniau populiarių frazių, atklydusių iš garsių dainų, pageidavimų koncertų pseudoišminties. Toks mano specifinis požiūris – per ironijos prizmę.
Netradiciškai pakeisdamas ritmą, jį supainiodamas skaitytojams leidžiu pasijusti išmintingiems. Leidžiu atspėti šaradas, kodus.
Skaitant knygos tekstus tenka ieškoti prasmės, grįžti prie sakinio pradžios, jei išėjo nesąmonė, ir rasti teisingą atsakymą. Kitaip tariant, skaitant patirti atradimo džiaugsmą.
Tai tarsi literatūrinis žaidimas. Iššifravęs kodą skaitytojas gali pasijusti protingas kaip autorius, kuris toks būna rašydamas.
– Netrukus knyga pasirodys ir rusų kalba. Kam patikėjote versti savo kūrinį?
– Poemą išvertė maskvietė literatūros tyrinėtoja, vertėja ir bardė Ana Gerasimova-Umka. Ji vienu metu dainavo Maskvos Arbate, bendravo su gatvės muzikantais. Sutapo mūsų dvasios, todėl nepabūgau jai patikėti versti savo kūrinį.
Poemą ketinama išleisti 3 tūkstančių egzempliorių tiražu. Lietuvoje tokiais tiražais poezijos jau niekas nebeleidžia. Tad kiti eiliakaliai man to gali tik pavydėti. (Juokiasi.)
