Kielce gimęs dainininkas baigė Valstybinę aukštąją teatro mokyklą Krokuvoje, taip pat muzikos mokyklą, klasikinės gitaros specialybę. Septynerius metus dirba "RMF Classic" radijuje. M. Łanuszka užaugo su Paulo McCartney ir Seweryno Krajewskio muzika. Nepaisydamas šių dienų muzikos tendencijų, muzikantas tiki, jog dainos galia slypi melodijoje.
Dainuojamosios poezijos gerbėjai jau spėjo prisijaukinti po penkiolikos metų į sceną sugrįžusių Storpirščių – tėvo ir sūnaus duetą. Ainis prisipažino, jog žengti šį žingsnį ir vėl grįžti į sceną jam pasiūlė tėtis ir iš pradžių buvo šiek tiek nedrąsu: „Dėl šio sprendimo dvejojau, galvojau, kad tai bus žingsnis atgal, tačiau kuo toliau, tuo labiau šiuo sprendimu džiaugiuosi. Kaip tėvas ir sūnus per repeticijas mes labai suartėjome.“
Ainio ir jo tėvo koncertuose skamba abiejų kūrybos dainos. Muzikantas pasakojo, kad dėl to dažnai kyla diskusijų: „Diskusijų tikrai kyla. Daug dainų dar neskamba taip, kaip aš ir tėtis norėtume, kad skambėtų. Tam reikia įdirbio, nes nesu stiprus muzikantas – man geriau sekasi dainuoti, groti pianinu, bet gitara brązginu lyg prie laužo sėdėčiau. Dėl to šiek tiek kompleksuoju, bet ir tą galima patobulinti. Daug ką reikia tobulinti, o tam reikia daug laiko. Žmonėms, turintiems profesionalų muzikinį išsilavinimą, pakeisti dainos struktūrą ir skambesį vienas juokas, o man, nebaigusiam muzikos mokyklos, tai daug sudėtingiau.“
A.Storpirštis plačiajai publikai žinomas ne tik kaip dainuojamosios poezijos atlikėjas, bet ir kaip grupės „Suicide DJ's“ narys ir judėjimo „No Theatre“ aktorius, kuriam sunku išskirti, kas pirmauja jo gyvenime – teatras ar muzika.
„Kadangi vaidinu ne viename spektaklyje, teatras pirmauja pagal skiriamą laiką. Teatras – kūrybinis darbas, paremtas bendradarbiavimu. Jis suteikia daugybę gražių akimirkų, bet sykiu daug atima. Muzika mane lydėjo nuo pat vaikystės ir, kai ji dingsta iš mano gyvenimo, apninka depresija. Pagal skiriamą laiką mano gyvenime tikrai pirmauja teatras, bet tiek teatro, tiek muzikos negalėčiau ir nenorėčiau atsisakyti.“
Kalbėdamas apie dainuojamosios poezijos festivalį „Tai – aš“ Ainis pripažino, kad tai nėra jo festivalis: „Neprisidėjau prie rengimo, vadybos, o visada būdavau tik dalyvis. Šiame festivalyje visada dalyvaudavau, galbūt dėl to jis man artimas. Iš tėčio sužinojau, kad šis festivalis yra didžiausias Baltijos šalyse. Kuo toliau, tuo labiau jį vertinu. Ypač dabar, kai Lietuva tapo festivalių šalimi ir kiekvieną savaitgalį vyksta vis kitas. Man patinka dainuojamosios poezijos žanras. Jis nėra bukas.“
Dainuojamoji poezija, Ainio manymu, Lietuvoje ne tik gyvuoja, bet vis populiarėja. „Viena vertus, tai keista, antra vertus, – ne. Keista dėl to, kad atsirado daug abejotinos kokybės šio žanro puoselėtojų, kurie gali dainuojamosios poezijos vardą pagadinti. Tačiau yra ir nepajudinama grandų linija. Dainuojamosios poezijos populiarėjimas reiškia tai, jog Lietuvos žmonės atsigręžia į tekstų ir temų svarbą, į tai, kas tikra“, – samprotavo Ainis.
Paklaustas apie tuos abejotinos kokybės dainuojamosios poezijos žanro puoselėtojus, muzikantas atsakė: „Atsiranda vis daugiau dainuojamosios poezijos mėgėjų, kurie dar nėra patyrę, bet save vadina žanro atstovais. Manau, kad patyrusius muzikantus tai žeidžia. Dainuojamoji poezija neturi taisyklių. Esama lengvabūdiško požiūrio, kad užtenka mokėti tris akordus ir būsi bardas.“
Muzikantas ir aktorius žavisi Aido Marčėno, Rimvydo Stankevičiaus, Henriko Radausko, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Pauliaus Širvio kūryba.
„P. Širvio poezija skamba galingai. Mano tėtis yra didesnis poezijos gerbėjas nei aš, tad jo dėka dažnai atrandu ir anksčiau negirdėtų jaunų poetų. Kuo toliau, tuo labiau man patinka poezija“, – atviravo Ainis.
A.Storpirštį įkvepia klasikinės legendos – grupės „Pink Floyd“, „Nirvana“, „The Doors“, „Joy Division“, „Queen“. Taip pat mėgsta "indie" roko grupę „White Lies“.
"Iš Lietuvos atlikėjų patinka Domantas Razauskas, Andrius Kaniava, Gediminas Storpirštis, Jurga Šeduikytė, Vidas Bareikis, „Atika“, Saulius Bareikis, MC Messiah, „Šventinis bankuchenas“, darantis tai, kas jam šauna į galvą. Mane žavi kūrėjo laisvė ir įvairiausi „Šventinio bankucheno“ vartojami žodžiai, kuriuos sunku išgirsti kasdienybėje,“ – sakė A.Storpirštis.
