Šis spektaklis – tai skirtingas meno sritis (šokį, vaidybą, muziką ir literatūrą) jungiantis kūrinys, kurio ašis – tėvų ir suaugusių vaikų santykiai.
Kad ši tema yra amžina, įsitikinau atėjusi į spektaklio „Kelionė namo“ repeticiją. Erdvioje „Menų spaustuvės“ salėje susitiko įvairių profesijų atstovai. Visus juos sieja ne tik bendras spektaklis, bet ir sąvoka „šeima“. Spektaklyje šoka ir vaidina sutuoktiniai: šiuolaikinio ir gatvės šokio atlikėjai Airida Gudaitė-Žakevičienė ir Laurynas Žakevičius, aktoriai Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys.
Mano vizito dieną „Kelionės namo“ režisierius Vidas Bareikis salėje taip pat nebuvo vienišas – ant nuošalaus suoliuko sėdėjo jo žmona Jurga Šeduikytė. Retkarčiais ji vis paridendavo guminį kamuoliuką šėlti trokštančiam sūnui. Repeticija truko ilgai, tad jauniausias žiūrovas vos tvėrė savame kailyje.
„Pabūk tyliai arba eik į koridorių“, - nuskambėjo frazė.
Taip, tėvų ir vaikų santykiai regis savaime vystosi ir spektaklyje, ir užkulisiuose. Penktadienį ir šeštadienį „Menų spaustuvės“ scenoje gros gyva muzika ir bus pasakojamos dvi istorijos, sutelpančios vienuose namuose. Pirmoji – tai laisvės ir meilės samprata pagal amerikiečių rašytojo Richardo Bacho apysaką „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Antroji – kaltės ir nesusikalbėjimo tema, spektaklio kūrėjų gvildenta dalinantis asmenine patirtimi repeticijų metu ir tapusi lietuvių dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjesės objektu.
„Visas spektaklis yra tėvai-vaikai. Paliesta daug problemų. Viena jų, kai vaikai išvyksta, paskui, nesusiklosčius aplinkybėms, grįžta tikėdamiesi, kad tėvai jų lauks ir priims be jokių nuoskaudų. Tėvai, aišku, irgi turi savo unikalų pasaulėlį“, - tematiką apibūdino vienas iš spektaklio autorių L.Žakevičius.
- Kaip kilo spektaklio „Kelionė namo“ idėja? - paklausiau šokėjų.
Laurynas: Mes abu su Airida esame keliautojai, tad pradėjome mąstyti, kad spektakliu reikia išnagrinėti kelionę. Tačiau kilo klausimas: kokia tai kelionė?
Atšventę vestuves pradėjome ieškoti kokios nors pjesės, kurią galėtume statyti. Taip atradome Richardo Bacho apysaką „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Čia nagrinėjami vyresniojo ir jaunesniojo, mokytojo ir mokinio santykiai.
Į komandą pasikvietę režisierių Vidą Bareikį atradome paprastesnį priėjimą prie pasakojamos istorijos. Mokytojo ir mokinio santykių tema pakeista į tėvų ir vaikų. Spektaklyje nagrinėjami jaunų žmonių siekiai, vyresnių žmonių užsidarymas savame pasaulyje.
Airida: Savo spektakliais keliame klausimus, kurie mums rūpi. Pirmasis mūsų spektaklis buvo apie vyro ir moters santykius. Dabartinis – apie mūsų santykius su tėvais. O kelionė čia yra simboliška.
Laurynas: Tiksliau, mes pasakojame apie žodžių kelionę. Aiškinamės, kokius mes parenkame žodžius, kad pasiektume savo kelionės tikslą – susikalbėjimą. Dažnai mes pasirenkame ne tuos žodžius, kuriuos reikia.
- Ką jums atnešė bendradarbiavimas su teatro aktoriais?
Airida: Tai buvo labai įdomi patirtis. Mes džiaugiamės ta komanda, kurią mums pavyko surinkti. Mes esame jauni šokėjai, žengiame dar tik pirmuosius žingsnius į šokio teatrą. Mums labai pasisekė, kad galime kurti kartu su tokiais patyrusiais aktoriais.
Laurynas: Vaidyba ir šokis atrodo du nieko bendra neturintys dalykai, tačiau iš tikrųjų jiedu visai panašūs, tik pasinaudojama kitomis priemonėmis perteikti tai pačiai minčiai. Tai yra du skirtumai, kuriuos reikia kažkaip sujungti. Šiuo atveju buvo labai profesionalios režisieriaus įžvalgos. Mes daug ko iš jo išmokome.
Airida: Kai tave nuolat stebi žmogus iš šono, tai jo patarimai padeda atrasti savyje daug naujų dalykų. Juk šokėjai dažniausiai turi savo techniką, todėl užsimiršta, kad ne visada reikia ją naudoti. Kartais minimaliu judesiu gali pasakyti daugiau nei įspūdingu piruetu.
- Ko tikėtis į spektaklį atėjusiam žiūrovui?
Laurynas: Tai labai įdomus žanras - gatvės šokio spektaklis. Nežinau, kaip žmonės į tai sureaguos.
Tie, kas matė mūsų pirmąjį darbą, galbūt tikisi kažko panašaus. Tai, ką mato žmonės plakate, vėlgi skiriasi nuo to, ką išvys teatre. Yra labai daug kabliukų ir man labai įdomu, kaip bus sureaguota į juos.
Aš tikiu, kad tai, ką mes darome, yra teisinga. Mes nesistengiame kam nors įtikti, bet tai nėra tolygu pasakymui, kad man žiūrovas nėra svarbus. Tai ne tas pats. Mes tiesiog stengiamės kalbėti žiūrovui savo kalba.
- Tai bus griežtai sustyguotas kūrinys ar vis dėlto palikta vietos improvizacijai?
Airida: Visada yra improvizacijos, nes kitaip viskas būtų labai sustingę.
Laurynas: Šįkart kitaip ir neišeitų. Juk dabar scenoje esame keturiese. Aktoriai taikosi prie situacijo, kalba su mumis. Jeigu jie nori palaikyti akių kontaktą su mumis, mes turime sureaguoti į tai. Tokiose vietose ir atsiranda improvizacija.
- Atkreipiau dėmesį, kad šioje salėje nėra veidrodžių. Kaip jums pavyksta čia repetuoti?
Airida: Veidrodis moko, padeda sukurti sinchroninius judesius, bet apskritai veidrodis yra blogis.
Laurynas: Jis pririša tave prie vienos plokštumos. Čia repetuodamas negaliu pamatyti, kaip atrodo judesys, todėl susikoncentruoju į tai, kaip jaučiuosi jį atlikdamas.
