1985 m. baigusi Lietuvos muzikos akademiją (kurso vadovas Jonas Vaitkus), ji pradėjo dirbti Kauno dramos teatre. Šiame teatre Vaitkaus režisuotuose spektakliuose aktorė sukūrė kelis didelius vaidmenis - Fizinio lavinimo mokytoją ir Mokinę „Slyvą" „Literatūros pamokose", Auklę ir Antigonę „Antigonėje", Niušą „Golgotoje" (apdovanota už antraeilį vaidmenį) ir kt.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre D.Anevičiūtė dirba nuo 1989 metų. Čia ji sukūrė apie 50 vaidmenų, dirbo su režisieriais Stefanija Nosevičiūte, J.Vaitkumi, Kristina Gudonyte, Olegu Kesminu, Rimu Tuminu, Evaldu Jaru, Gyčiu Padegimu, Juliumi Dautartu, Valentinu Masalskiu, Yana Ross, Ramune Kudzmanaite, Oskaru Koršunovu. Šiuo metu aktorė kuria Žiogienės vaidmenį „Atžalyne" (rež. J.Vaitkus).
D.Anevičiūtė su bendražygiais sukūrė du šiuolaikinio šokio projektus: „Traukininiai žmonės" ir „Lėktuviniai žmonės"; dalyvavo Povilo Mataičio režisuotuose bylojimuose „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva", įvairiuose skaitovų konkursuose ir radijo programose. Didelis darbas - Sofijos vaidmuo „Ilgėjimos' sonatoj" (M.K.Čiurlionio namuose).
Apie kūrybos paraboles kalbamės aktorės jubiliejaus proga.
- Priklausote pirmajam J.Vaitkaus dešimtukui. Kursas buvo ir liko garsus, visi esate talentingi, pastaruoju metu - tikri teatro ir kino ramsčiai. Ką jums reiškia jūsų kursas? Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kaip jūs brendote, kokią gyvenimo ir profesinę mokyklą išėjote. Dar taip neseniai buvote jauniausi, o dabar greitai jau būsite veteranai.
- Patekau į kursą ne iš karto, tik po antro rinkimo etapo. Pirmąjį semestro pusmetį buvau tik kandidatė. Iš aštuoniolikos vėliau likome tik dešimt. Puikiai žinojau kurso vadovą J.Vaitkų iš jo spektaklių. Stengiausi pamatyti viską, kai Kauno dramos teatras atvažiuodavo į Vilnių, į teatrą Jono Basanavičiaus gatvėje. Pamenu, kai bilietų eilėje teko laukti per visą naktį. O ryte jau buvo pardavinėjami paskutiniai bilietai toliausiose vietose. Tuo metu J.Vaitkaus teatras buvo labai išsiskiriantis. Buvo kalbama metaforomis, kurios reiškė daugiau nei žodžiai. Potekstę suprasdavo visi ir jos laukdavo kaip gaivaus oro, taip reikalingo sovietinėje sistemoje.
Mano kurse daugelis jau buvo save išbandę aktoriniuose būreliuose. Aš nelankiau nieko. Tik vyresnės sesers Lauros dėka pamačiau daugybę spektaklių, net atsimenu Eimunto Nekrošiaus pirmąjį spektaklį „Medaus skonis". Pirmiausia teatrą pamilau kaip žiūrovė, mane įtraukė jo slėpinys, nors dar nesupratau, kas tai yra aktorystė. Prisimenu J.Vaitkaus pasakymą, kad paprastai tokie žmonės - tyleniai - į aktorinį nestoja. Aš buvau tam tikras eksperimentas...
- Ar jums neatrodo, kad visą laiką būdama teatre sykiu esate kiek nuošalyje. Jūsų kurse net keli yra tokie aktoriai, ant kurių laikosi teatras, be jų teatras apskritai negali egzistuoti. Kokių jėgų reikia išbūti visame tame? Kaip atrasti ką nors nauja?
- Nemanau, jog visada būdavau „nuošaly". Žinoma, nė vienas didesnis vaidmuo nebuvo atneštas ant lėkštutės. Bet mums nebuvo uždrausta norėti ir svajoti, siekti vaidinti, ko trokšti. Taip buvo su visais didesniais vaidmenimis. Verta turėti savo norus ir svajones, siekti daugiau nei pats gyvenimas pasiūlo. Vien tik laukiant nebūtų nei Antigonės „Antigonėje", nei Chirolamos „Migelyje Manjaroje", nei Mokytojos Kirkutės R.Tumino „Lituanicoje". Žinoma, buvo ir sunkesnių etapų be didesnių vaidmenų, bet atsitraukimas - tai tik didesnis ilgesys. Būtent tokiu metu 1997-aisiais M.K.Čiurlionio namuose Vilniuje buvo sukurtas spektaklis „Ilgėjimos' sonata". Bet buvo ir tokių, kaip 2012-ųjų ruduo, kai teko dalyvauti trijose premjerose: O.Koršunovo režisuotoje „Katedroje", O.Kesmino „Čia gyvena žmonės" ir festivalio „Versmė" spektaklyje „Dainavimo pamoka".
- Dirbote su įvairiausiais režisieriais. Ar galėtumėte juos charakterizuoti, apibūdinti kaip asmenybes?
- Laimė, žinoma, dirbti su įvairiais režisieriais, bet trumpai apibūdinti kiekvieną jų nėra lengva. J.Vaitkaus spektakliuose jausdavausi labai tvirtuose spektaklio sumanymo rėmuose. Pavyzdžiui, „Antigonėje" visą spektaklį aktoriai, aštuoni personažai, vaidina sėdėdami kėdėse užsimerkę, pusantros valandos nejudėdami, visą dramą suvaidindami vien balsu. J.Vaitkaus spektakliuose visuomet žinodavome, kad bus kalbama apie visuomenei opiausias žaizdas.
R.Tumino repeticijos visiškai kitokios. Atrodė, kad repeticijų laikas jam kur kas svarbesnis už patį spektaklį. Žavėjo jo mokėjimas nesikartoti, žaismė, improvizacija, patyriau nepaprastą jo šilumą ir meilę aktoriui.
G.Padegimo spektakliuose tarsi netyčia atsiveria daug laisvės kurti vaidmenį, svarbu gerai įsiklausyti, nes jis labai filosofiškai bando įsigilinti į medžiagą. Mano pirmas vaidmuo Kauno dramos teatre buvo Sesuo („Kelyje į Damaską", 1986). Vėliau sukūriau kitus vaidmenis jo režisuotuose spektakliuose - Elžbietą („Formulė", 2001) ir Milę („Nuošaly", 2013).
Dalyvavau ir keliuose O.Koršunovo spektakliuose, nedideliuose epizoduose („Išvarymas, 2011, „Katedra", 2013). Jis moka pasidžiaugti ir mažais vaidmenimis, moka ir juos vertinti. Be abejo, tai talentingas režisierius - dėmesingai stebėti savo spektaklį šešias valandas stovint, reikalauti, kad nebūtų paviršutiniškumo - tai atsidavimas profesijai.
Nuostabu, kad Lietuvoje turime tokių ryškių, skirtingų ir savitų dramos režisierių.
- Man atrodo, kad jūsų profesinėms savybėms atsiskleisti nemažą įtaką turėjo darbas su V.Masalskiu. Gal galėtumėte apibūdinti bendro jūsų darbo patirtį.
- Su V.Masalskiu esame dirbę dar Kaune, J.Vaitkaus spektaklyje „Golgota". Vilniuje Valentinas pasikvietė mane Lukerjos vaidmeniui Fiodoro Dostojevskio „Nuolankiojoje" (2002), Gonerilės - „Karaliuje Lyre" (2004), Moters - „Aš, Fojerbachas" (2006).
Nepasakyčiau, kad pradžia buvo lengva: susidūrė dvi mokyklos - mūsų, pagal Michailą Čechovą, ir V.Masalskio, pagal Konstantiną Stanislavskį: „Tu - tam tikrose aplinkybėse". J.Vaitkaus mes buvome mokomi „bėgti nuo savęs" ir stiebtis prie personažo, čia atvirkščiai: vos ne save „priauginti prie vaidmens" ir atrasti savyje tai, ko reikalauja personažas. Mat mes turime daugybę savybių, tik paslėptų. Jis mokė pakeisti savo mąstymą personažo mąstysena. Juk tarnaitė ir karalienė mąsto skirtingai. Tik po to atsiranda išoriniai balso, judesio, gestų ypatumai.
V.Masalskis reiklus sau ir kietiems, jo energija reikalauja būti daug aukštesnės temperatūros negu įprastai. Nedaugelis režisierių kalba apie tiesos, moralės principus ir tikėjimo klausimus. Supratęs, kad iš mūsų jis per daug reikalauja ir neišreikalauja, atsisuko į jaunus žmones, kurie dar nesugadinti štampų, apsimetinėjimų, pervaidinimų. Būti mokytoju - taip pat kelias.
- Kas jums yra „įdomi medžiaga"? Tai terminas, kurį dažnai vartoja aktoriai.
- Įdomi medžiaga - kai pjesės autorius „išrašė" ryškų personažą. Įdomi medžiaga gali būti ir artima, skaudžia tema.
- Kas jums svarbiau - ar įdomi medžiaga, ar geras režisierius?
- Kai režisierius geras, kiekviena medžiaga tampa įdomi.
- Ką jums reiškia partneris? Ir kodėl jis svarbus?
- Geras partneris - pusė vaidmens. Sunku, kai partneris stebi tave, kritikuoja, vertina šalia vaidindamas, o nesigilina į savo vaidybą.
- Kaip aktorius turi elgtis, jei vaidmuo nepriimtinas?
- Jei vaidmuo nepriimtinas, geriau atsisakyti.
- O kaip būna, jei vidus prieštarauja režisieriaus sprendimams?
- Kartais mes tampame režisierių nevykusių sprendimų įkaitais. Tenka ieškoti pateisinimo, kodėl kuri personažą kitokį, nei įsivaizduoji pats.
- Dirbote su įvairiausiais dailininkais. Kiek jums svarbus scenovaizdis, kaip jus veikia kostiumai?
- Geras scenovaizdis gali tapti viso spektaklio raktu. Scenovaizdis sukuria atmosferą, kurios nebereikia kurti vien aktoriui. Dailininko sukuriami kostiumai paruošia dramai terpę. Pamenu, kai ilgai neradau savo tipažo „Literatūros pamokose" ir staiga pamačiau dailininko Jono Arčikausko piešinį, kuriame pavaizduota valiūkiška, susivėlusiais plaukais, atmesta ranka su knyga mergiotė. Tapo aišku, ką vaidinti.
- Kiek jus kaip aktorę veikia teatro vadovų kaita? Kokį teatro modelį jūs įsivaizduojate?
- Vadovų kaita - natūralus procesas, neleidžiantis apsnūsti ties tuo, kas padaryta. Tai savotiškai įdomu: kiekviena stipri asmenybė duoda teatrui stiprų impulsą keistis, nenusistovi rutina.
Šiandien į teatrą skverbiasi sutarčių sistema, kuri ardys teatro organizmą. Neįsivaizduoju tokio teatro, kai aktoriai, dirbantys „pagal sutartį", susibėgs vienam spektakliui ir vėl išsiskirs. Kaipgi gali sakyti partneriui „aš tave myliu", jei aktoriaus nepažįsti? Tam reikia laiko išbūti kartu. Teatrui reikia aktorių, režisierių, visų žmonių bendramintiškumo. Ir dabar būna, kai vaidina aktoriai skirtingais stiliais, jų niekas nesieja. Ar gali aktorius, sulaukęs 50-ies, blaškytis pagal sutartis po visus Lietuvos teatrus, tarsi jis neturėtų šeimos? Jei senatvė neįdomi scenoje, tai tegu aktorius anksčiau išleidžia į pensiją.
Mane gąsdina visuomenės nepagarba aktoriaus profesijai, norisi griauti nusistovėjusius įsivaizdavimus - neva aktorius yra geriantis, rūkantis, be moralės, be tikėjimo. Mano idealas - teatras, sklidinas pagarbos. Pagarbos vienas kito įsitikinimams, idealams. Nepakenčiu cinizmo.
- Kokį teatrą radote pradėjusi savo aktorinę karjerą ir kaip jis pakito šiandien? Kas yra teatro etika? Ji silpsta ar stiprėja?
- Dirbti pradėjau 1985 m. Kauno dramos teatre. Išliko labai šilti jausmai tam teatrui, žmonėms. Nejaučiau jokio vyresniųjų priešiškumo. Artimiau susipažindavome per gastroles. Aktoriai tada dar nebėgiojo po reklamas, televizijas. J.Vaitkus mokė, kad per spektaklius negali būti jokių bėgiojimų į bufetą, aktoriai turi sekti kitų aktorių darbą, o ne žengti į sceną nematydami, kas vyko prieš tai.
V.Masalskis visada siekė, kad po spektaklio dar skirtume laiko pabendrauti, aptarti, kas buvo gerai, kas blogai. Dabar mes visi skubame: subėgame, suvaidiname ir lekiame toliau. 1990-aisiais, kai atėjau į Akademinį, padvelkė šalčiu, oficialumu, Didžioji salė - kaip konferencijoms, kur kalbama tik su mikrofonais. O mes turime forsuoti balsus, be jokių subtilybių. Gal todėl teatre atsirado tiek rėkimo.
Etika? Ar galime kalbėti apie etiką, jei mūsų scena - kaip pereinamasis kiemas? Lapnojame su batais, kepurėmis, paltais... Kad ir per galą scenos, bet vis tiek - per sceną! Turbūt joks kitas teatras nėra taip netikusiai suprojektuotas! Teatro jaunuomenei neturiu jokių priekaištų dėl etikos.
- Ar kada nors sekėte aktoriais, kurie jums buvo autoritetai? Jei tokių buvo, tai kokios profesinės savybės jus žavėjo?
- Kaune, žinoma, autoritetai buvo Rūta Staliliūnaitė, Algimantas Masiulis, Kęstutis Genys. Žavėjo jų inteligencija, meistriškumas, atsidavimas, meilė teatrui, tėvynės meilė.
- Kiek aktoriui reikalingas trenažas, kad būtum darbingas scenoje?
- Trenažų yra įvairių ir jie keičiasi. Anksčiau ukrainiečių aktoriaus Grigorijaus Gladijaus dėka būdavo jogos pratimų. Vėliau, mokantis flamenko šokio, užteko ir tokio trenažo, kuris lavina muzikinio ritmo pajautimą, judesių atmintį ir padeda kuriant personažo plastiką, kuri man yra svarbi. Būdavo vaidmenų ir mažakalbių ar visai be žodžių („Stepančikovo dvaras", „Nuolankioji"), kuriuos teko kurti remiantis judesio plastika.
- Ką tik sukūrėte didelį Milės vaidmenį Sigurðuro Pálssono „Nuošaly", kurį režisavo G.Padegimas. Dabar repetuojate K.Binkio „Atžalyną", kurį stato J.Vaitkus. Kas padeda aktoriui persikūnyti, „vaikščioti" iš vienos medžiagos į kitą?
- Kas padeda persikūnyti? Palaipsnis gilinimasis į medžiagą. Žinoma, sukūręs vieną didelį vaidmenį, jautiesi kaip tuščias indas. Juk atiduodi visas dvasines ir kūno jėgas, o jas susigrąžinti reikia laiko.
- Kas jums yra aktorius apskritai?
- Aktorius neturi, kaip muzikantas, jokio kito instrumento, tik save. Jis groja savimi - savo jausmais, savo kūnu. Mes verkiame tikromis ašaromis kiekvieną repeticiją, kai paprasti žmonės gal verkia tik kartą per metus. Ką mes išverkiame? Gal savo kaltes? Neišsipildžiusias svajones? Teatras tarsi vieta sakraliniam atsivėrimui. Dėl to aktorystė reikalauja atvirumo ir daug drąsos. Atsiduoti visiškai - siekiamybė. Perteikti svarbiausią spektaklio temą - uždavinys.