Iš Šiaulių „išdegintas“ J.Vaitkus grįžta

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos bei triskart „Auksinio scenos kryžiaus" laureatas teatro ir kino režisierius Jonas Vaitkus vėl dirba scenoje, kurioje debiutavo prieš keturis dešimtmečius - Šiaulių valstybiniame dramos teatre iškart po studijų 1974 m. statė Zorairo Chalapiano „Lopšinę", o dabar grįžta su Juozo Tumo-Vaižganto „Nebyliu".

Režisierius J.Vaitkus.<br>D.Umbraso nuotr.
Režisierius J.Vaitkus.<br>D.Umbraso nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Asta Šiukšterienė ("Menų faktūra")

Oct 29, 2013, 2:27 PM, atnaujinta Feb 20, 2018, 6:22 PM

Nors istorija buvo ne kartą inscenizuota ir teatre, ir kine, J.Vaitkus, ją perskaitęs dar kartą, sako, kad jį „užgavo" atmosfera, nuotaika, pasakojimo gyvumas, o ir istorija labai gyvenimiška, patikrinta laiko ir jaudinanti. Jis pagalvojo, kad norėtų ją pastatyti Šiaulių dramos teatre, kurį laiko vienu lietuviškiausių teatrų šalyje, turinčiu įdirbį ir pulsuojančiu.

- Vaižganto apysaka „Nebylys" jau ne kartą suvaidinta ir ekrane, ir scenoje. Kodėl pasirinkote ją?

- Tiesiog dar kartą perskaičiau „Nebylį" ir supratau, kad noriu jį pastatyti. Mane užgavo atmosfera, nuotaika, pasakojimo gyvumas, o ir istorija patikrinta laiko, gyva ir jaudinanti. Tai meilės ir aistros istorija. Meilė eina su satanizmu ir, jei meilė negali nugalėti juslių pasaulio ir rasti ryšio su dvasiniu pasauliu, ji išsigimsta. Istorija labai gyvenimiška, joje daug problematikos. Tai aktualu ypač dabar, kai žmonės kitaip supranta žodį „meilė", kuris turi daug prasmių, nukrypimų ir net iškrypimų. O pasirodo, kad prigimties ir tradicijų nepakeisi, tie nukrypimai - tik „putos".

- Į Šiaulių dramos teatrą atvykstate su kūrybine grupe?

- Taip, dirba visa kūrybinė grupė: ne tik aš, bet ir spektaklio kompozitorius Algirdas Martinaitis, dailininkas Gintaras Makarevičius. Teatras - ne gyvenimas, o tik atspindys, suteikiantis galimybę pabendrauti, pakelti praeities dalykus. Vaižganto kalba labai įdomi, nesinori jos literatūrinti, jaučiamas muzikos intonavimas žodyje. Mūsų užduotis - išversti teatrinę kalbą taip, kad ją suprastų šiuolaikinis reklamų ir jutiminių juslių išdraskytas žmogus.

- Kodėl manote, kad Vaižganto „Nebyliui" labiausiai tinka Šiaulių dramos teatras?

- O kodėl gi ne Šiaulių dramos teatras? Tai vienas lietuviškiausių teatrų, jaučiasi, kad jis turi įdirbį, pulsuoja: tai kyla, tai leidžiasi. Iš naujausių pastatymų Šiauliuose nedaug ką mačiau, o ir iš tų laikų, kai čia dirbau vyriausiuoju režisieriumi, sutikau tik kelis aktorius. Į Šiaulius statyti „Nebylio" atvažiavau pakviestas Šiaulių dramos teatro vadovo Antano Venckaus.

- Kokie jausmai apima grįžus į teatrą, kuriame prieš 40 metų pradėjote profesinę režisieriaus karjerą?

- Nuotaikos ir liūdnos, ir savotiškai dramatiškos, o kartu ir tikros, nes tuo metu buvo realūs poelgiai, kurie paliko žymę, tas susidūrimas ir davė rezultatą - kuo tapau aš, kur pasuko teatras. Tada mane išgrūdo iš teatro, tiesiog „išdegino". Neįžvelgiu nei savo, nei teatro kaltės. Grįžus įdomu pasižiūrėti, ar laikas keičia požiūrį. Tada buvau kategoriškesnis, nors ir dabar manau, kad pasielgčiau taip pat. Esu įsitikinęs, kad teatras - tai gaivalingų, gyvų ir mąstančių, o ne patogiai susigyvenusių žmonių kolektyvas. Teatras negali būti „bezdalynė".

"Menų faktūra"

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.