Ketverius studijų metus R.Marcinkus nuolat filmavo žmogų, vardu Povilas, – buvusį kalinį, narkomaną, benamį, stiprią, atrodytų, ir spalvingą asmenybę. O surado režisierius savo neįgalų herojų senelių namuose netoli tėvų namų Kelmėje.
- Kuo trisdešimtmetį sudomino senelių namai? – paklausiau R.Marcinkaus.
- Gal senatvės baimė? Įdomi man senatvė ir baisu, kai matai, kas tavęs laukia. Tie senelių namai veikia pastate, kuris kadaise buvo mano vaikų darželis. Salėje, kurioje vaidindavau vilką, dabar senelių valgykla. Grįždavau pas tėvus į Kelmę ir matydavau tuos žmones, bendravau su jais. Ir pradėjau filmuoti.
- Žiūrėdama filmą spėliojau, kad gal net savotiška priklausomybė atsiranda pažinus tuos žmones? Kažkuo jie traukia, be to, esi jiems lyg ir skolingas?
- Geras pastebėjimas. Vilniuje gyveni, studijuoji, o savaitgaliais ten važinėji ir filmuoji. Ilgai pas juos būdavau. Vieną vasarą – net visą mėnesį. Šventes su jais sutikdavau – Kalėdas, Naujuosius metus, Velykas.
- Tai buvo kino pedagogų užduotis? Namų darbas?
- Ne, tai buvo mano paties iniciatyva ir atsiskaityti niekam neturėjau. Bet būtent tai kėlė ir tam tikrų keblumų. Juk nebuvo datos, kada turėčiau baigti. Prifilmavau maždaug tris šimtus valandų. Ir viskas įdomu, ir viskas apie nieką, ir idėja susivelia. Net rankas nuleidau ir nebenorėjau nieko daryti.
Bet būtų kvaila mesti įdėjus šitiek darbo. Apsisprendžiau, kad tai bus mano diplominis darbas. Tada ėmiau pasakoti apie vieną žmogų ir patys senelių namai liko kaip Povilo istorijos įžanga.
- Jūs pats tapote jo istorijos dalyviu, tarytum jo partneriu filme.
- Netyčia tapau savo filmo personažu. Bet montuodamas pamačiau, kad kitaip neišeina, kai žmogus į mane kreipiasi. Keistas sutapimas: jo pavardė irgi Marcinkus, nors nei giminė, nei pažįstamas.
Kai suradau Povilą, filmo idėja sukonkretėjo, o tema netgi visai pasikeitė. Jeigu filmas būtų apsiribojęs vien senelių namais, būčiau rodęs, koks ten „rokenrolas“. Ir svajoja jie ten, ir geria, ir „antras galas“ jiems rūpi, ir barasi, ir mušasi.
Vienakojis Povilas tarp jų buvo jauniausias – neturėjo nė 60-ies. Be to, stipriausias ir turtingiausias, nes savaitgaliais autobusu nuvažiuodavo į Vilnių elgetauti ir parsiveždavo kelis šimtus litų.
- Per filmo valandą praeina ketveri metai. Povilas, iš Kelmės atsidūręs Vilniuje, artėjant finalui jūsų – ir žiūrovų – akivaizdoje darosi silpniausias ir vargingiausias. Nuo ko, jūsų nuomone, priklauso Povilo nuosmukis? Nuo jo vieno? Nuo visuomenės abejingumo?
- O, čia jau filosofinis klausimas... Esama ir visuomenės abejingumo, bet iš esmės daugiausia priklauso nuo žmogaus asmenybės. Žmogus pats sprendžia, kokį žingsnį žengti. Povilo sprendimas jį nuleido žemyn ir labai giliai.
Jis 28 metus sėdėjo kalėjime. Išėjęs vartojo narkotikus, buvo ant mirties slenksčio. Išsikapstė. Atsidūrė senelių namuose, kur jį ir radau. Ten taip įžūliai elgėsi, kad buvo išgrūstas. Po to filmavau, kaip jam sekasi Vilniuje, kur jis sutiko Snežaną, „gyvenimo meilę“. Vėl elgetavimas, narkotikai, ligos, gyvenimas gatvėje arba su narkomanais.
- Kaip jis sutiko filmuotis? Ar jis nesuprato, kad tai jo smukimo istorija?
- Puikiai suprato. Nėra kvailas žmogus ir turi labai stiprią nuomonę apie gyvenimą. Galbūt prisijaukinau jį. Juk kai susipažinome, nepuldavau filmuoti. Daug bendravome iki tol. Kad žmonės bendrautų su tavimi nematydami kameros, reikia laiko, įdirbio.
- Tai rodo dokumentininko profesionalumą: filmuoji neslėpdamas kameros, o žmonės į ją nereaguoja. Kas jūsų dokumentikos mokytojai? Kokie filmai darė įtaką?
- Didelę pagarbą jaučiu Audriui Stoniui, jis atveria dokumentiką. Paprašiau, kad A.Stonys būtų mano „Galutinio tikslo“ vadovas. Rodydavau, diskutuodavome, filosofuodavome. Tai man labai padėjo. Kaip ir pokalbiai su režisieriumi Juozu Javaičiu, kuris man nedėstė, bet konstruktyviai aptardavo, ką rodžiau.
O filmas, galbūt padaręs įtaką, – Manto Kvedaravičiaus „Barzakh“. Žinojau, kad jis irgi vienas filmavo, ir daug metų. Pasižiūrėjau ir taip gerai, taip norisi dirbti.
- Ar Povilas pakviestas į „Galutinio tikslo“ premjerą sekmadienį?
- Pastaruoju metu nebemačiau jo nei Vilniaus senamiestyje, nei Gedimino prospekte, o jis pastebimas būdavo. Skambinau jo draugei Snežanai, sakė, kad Povilas vėl kalėjime, šįkart metams.
Jo gyvenimas pilnas įvairių peripetijų, gali filmuoti iki begalybės. O bendravimas – amžinas reketas. Jis įvaldęs psichologinį spaudimą, prašo netiesiogiai, bet taip, kad negali atsisakyti. Jis taip išvarto situaciją, kad tu jam skolingas ir jam kaltas, nors iš karto nusistačiau, kad neleisiu jam piktnaudžiauti manimi.
Ir jis labai geras aktorius, tikras, natūralus, todėl filmavau jį savo trumpametražiuose vaidybiniuose „Ekspermenas“ ir „Game over“. Per „Game over“ premjerą trumpametražių programoje „Kino pavasaryje“ buvau pakvietęs Povilą su Snežana. Atvyko, pasėdėjo seanse gal dešimt minučių, o „Game over“ buvo programos pabaigoje, po kokios valandos. Išėjo Povilas iš salės ir sako: „Taksi kainavo 20 litų, tu mums skolingas.“ Neįdomu jam tas kinas.
* * *
Dokumentininkas A.Stonys buvo R.Marcinkaus diplominio darbo „Galutinis tikslas“ vadovas. Jis prisimena, kad R.Marcinkaus nufilmuotoje medžiagoje iš senelių namų „buvo labai daug įvairiausių įdomių istorijų ir būsimas filmas atrodė kaip krūmas su vienodai svarbiomis šakomis. Kiekviena šaka galėjo tapti atskiru stipriu filmu.
Vienas iš filmuojamų žmonių buvo Povilas. Be kojos, bet galingas, tatuiruotas, visus reguliuojantis, viską laikantis savo rankose, pinigais besižarstantis.
Ilgainiui R.Marcinkus atmetė kitų žmonių istorijas ir ėmė sekti Povilo gyvenimo kaitą, būti su juo. Filmavo keletą metų sąžiningai ir jo santykis filme aiškiai jaučiamas.
Matau pasaulinės dokumentikos tendenciją, kai filmuojama be galo ilgai ir užfiksuojama tikra laiko kaita - to vaidybiniame kine niekada negalėtum padaryti. Filmas sukuriamas, kai dokumentininkas filmuoja keletą metų ir net keletą dešimtmečių, tiesiog gyvena su herojumi. Tada per filmo seansą matai žmogaus evoliuciją ar regresą.
Mane tai ir sukrečia žiūrint R.Marcinkaus „Galutinį tikslą“: pradžia, kai Povilas Kelmės senelių namuose visus reguliuoja ir žodžio jam nepasakyk, ir pabaiga, kai Vilniuje nakvynės namuose atvežtą iš gatvės Povilą kažkas moko. Jeigu toks pastabų sakytojas būtų atsiradęs vos prieš valandą – seanso pradžioje, net neįsivaizduoju, ką Povilas būtų jam padaręs, o filmo finale sugniuždytas Povilas visiškai nereaguoja į tą įkyrų pamokslautoją.
Man atrodo, „Galutinis tikslas“ peržengė pasakojamojo kino ribą ir tapo prasmingu apibendrinimu apie tai, ką laikas padaro žmogaus sielai. Ir man gražu, kad R.Marcinkaus filmas neturi nei didaktikos, nei melagingų iliuzijų, kad jis ką nors pakeis bent jau Povilo gyvenime“.
