Savo kelią į teatrą S.Graurogkaitė pradėjo nuo aktorystės - 1978-1979 m. ji mokėsi Jono Vaitkaus studijoje prie Kauno dramos teatro. Vėliau Vilniuje baigė Dailės institutą (dabar – akademija) ir dirba kaip teatro dailininkė, tapytoja, grafikė, lėlininkė, tekstilininkė.
Ištekėjusi už režisieriaus Vladimiro Tumanovo, daugiausia S.Graurogkaitė kuria Sankt Peterburgo teatruose – Aleksandros, Mažajame dramos, Komisarževskajos, Jaunojo žiūrovo, „Na Liteinom“ ir kituose. Ji yra daugiau nei 60 spektaklių bendrakūrėja. Su S.Graurogkaitės kostiumais ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šokėjai šoko Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona“.
Dailininkė nepamiršta Kauno. 1994 m. ji atkūrė tradicines krikščioniškojo meno parodas Kauno kunigų seminarijoje. Šios seminarijos bažnyčiai S.Graurogkaitė yra sukūrusi interjerą.
S.Graurogkaitė teigia, kad jos teatrinis išsilavinimas yra „absoliučiai lietuviškas“, nors Lietuvos teatre ji buvusi tik stebėtoja ir žiūrovė. „Bet kadangi iš prigimties esu amžina mokinė, atvažiavusi į Rusiją toliau mokiausi. Lietuvoje man sekėsi su mokytojais, Rusijoje taip pat sutikau asmenybių – jos man ir buvo rusiškoji mokykla“, - sakė S.Graurogkaitė.
Tarp „Auksinio sofito“ nominantų buvo ir kita menininkė iš Lietuvos – soprano Asmik Grigorian dainuojama Nataša Aleksandro Dargomyžskio operoje „Undinė“ Marijos teatre buvo nominuota kaip viena geriausių muzikinio teatro moteriškų partijų.
