- Manau, paimti tokį grandiozinį kūrinį kaip A.Puškino „Eugenijus Oneginas“ galima tik po to, kai esi pastatęs beveik visą Antoną Čechovą ir Nikolajų Gogolį, kai esi perpratęs rusų kultūrą ir tą laikotarpį. Jeigu nuo A.Čechovo gręžiesi atgal, tai kurgi dar, jei ne į A.Puškiną, kuris yra visko pradžia, - kalbėjo teatrologė. - Ruošdamasi žiūrėti R.Tumino spektaklį iš naujo skaičiau A.Puškino „Eugenijų Oneginą“. Praėjo daug metų nuo pirmųjų skaitymų ir pasikeitė kūrinio suvokimas. A.Puškino „Eugenijuje Onegine“ yra daugybė temų, o pagrindinė Tatjanos ir Onegino linija, kurią, atseit, visi žinome ir kurios laukiame, eina per visą kūrinį tik kaip plonytis siūliukas. Visas romanas – ano laiko, įvykių, aromatų, atmosferos mozaika.
Į R.Tumino spektaklį pateko dalis A.Puškino romano tekstų. Režisierius savo spektaklyje naudoja tą patį principą kaip ir poetas: jis kuria laiko mozaiką, kartais grįždamas prie pagrindinės linijos. Ko gero, tai teisingiausias kelias.
Beveik rimtai pasakysiu, kad šitas R.Tumino darbas man atrodo kaip žygdarbis – dėl pasirinkimo drąsos. Jį lyginti galėčiau su Piotro Fomenkos „Karu ir taika“, Jono Vaitkaus „Vėlinėmis“ – kad pakeltum tokius autorius kaip Levas Tolstojus ir Adomas Mickevičius, reikia galios.
- R.Tumino „Eugenijus Oneginas“ pristatomas kaip „scenos iš romano“. Iš tiesų tai režisieriaus pasakojama istorija remiantis A.Puškino romanu ir būtent interpretaciją, režisieriaus „tekstą“ skaityti įdomu. Pavyzdžiui, sekti, kaip savo jaunystės istorijoje dalyvauja abu Oneginai – jaunasis (Viktoras Dobronravovas) ir senasis (Sergejus Makoveckis).
- Sakyčiau, R.Tumino „Eugenijuje Onegine“ vyrauja teatras, laimi teatras – jo proporcija didesnė nei literatūros.
O gal ten trys Oneginai? Man buvo įdomiausias tas, kuris visą laiką geria. Jis labiausiai išgyvena dėl to, ką daro, jis jautrus. Kiti du racionaloki. Tik šalta forma.
Tas niekšas Oneginas, kaip jį pavadina Lenskis, turi būti labai žavus, kitaip jis neitų per tas moterų gretas, kurias matome spektaklyje. Žavesio kaip tik ir pasigedau kituose.
- Trečiasis, vaidinamas Vladimiro Vdovičenkovo, įvardijamas kaip Atsistatydinęs husaras – lyg ir pats poetas, autorius, paleidęs į pasaulį Oneginą, Tatjaną, Lenskį, Olgą ir nebegalintis sustabdyti jų pasmerktumo. Žiūrėdama į Oneginus, ypač vyresnįjį, imu spėti, kad režisierius rodo nuobodžiaujančių ciniškų vyrų šalį, kurioje moteris yra priedas, papuošalas, fonas. Moterimi galima pasidabinti, o galima ant jos ir nusičiurkšti – kai trys išsižergę vyrai sustoja priešais Tatjaną po jos išsiaiškinimo su Oneginu, įspūdis kaip tik toks.
- Oneginas ir buvo nuobodžiaujantis cinikas. Bet jeigu matome seną Oneginą, kuris vertina savo gyvenimą, tai man trūko būtent vertinimo. Ar Oneginas gailisi to, kas buvo, ar jis ilgisi, ar nori, kad jo santykiai su Tatjana būtų buvę kitokie?
Olga Lerman puikiai vaidina Tatjanos paauglystę, o finalas – Onegino atstūmimas per meilės prisipažinimą – jai per sunkus, ji per jauna.
- „Eugenijuje Onegine“ vėl kartu dirba beveik amžinoji trijulė – R.Tuminas, scenografas Adomas Jacovskis ir kompozitorius Faustas Latėnas.
- Kiekvienas labai skirtingas ir visi praturtina vienas kitą. Girdėjau, kaip A.Jacovskis apie savo scenovaizdį „Eugenijui Oneginui“ pasakė, kad jis „nieko nepadarė“. Pastebiu, kad jo scenovaizdžiuose vis dažniau atsiranda architektūros fragmentų. „Onegine“ yra ir veidrodinė galinė siena – galbūt kaip gyvenimo dvilypumas. Yra čia ir mirties temos: šiapusinis gyvenimas ir anapusinis.
Įdomiai F.Latėnas panaudoja Piotro Čaikovskio „Vaikiško albumo“ pirmą dainelę, kurią visi grojome vaikystėje. Reikėtų kelis kartus žiūrėti spektaklį, kad suvoktum, kaip kas veikia.
- Ne pirmą kartą girdime, kad F.Latėnas naudoja ir savo paties muziką, rašytą ankstesniems spektakliams. „Eugenijuje Onegine“ yra ir nemažai R.Tumino režisūrinių sąšaukų su E.Nekrošiaus spektakliais: nebyli, visur dalyvaujanti kūtvėla – kone kaip viena iš "Dėdės Vanios“ tvarkytojų, šokėjos su veltiniais primena „Nosies“ balerinas su auliniais batais, o kompozitorius net kartoja „Onegine“ savo muziką iš „Nosies“. Tokių dalykų galima daug vardyti. Suprantu, kad juos gali pastebėti galbūt tik teatro kritikai, kurių atmintyje – ištisa teatro istorija. Tačiau kaip pakomentuotumėte tokį režisierių, spektaklių dialogą?
- Galbūt R.Tuminas nesąmoningai naudoja E.Nekrošiaus spektakliuose matytus įvaizdžius? Kaip ir daug kur dabar – tarp autentiško kalbėjimo ir citatų lieka mažas skirtumas. Ištisos disertacijos rašomos iš citatų. Laiko bruožas.
- „Eugenijus Oneginas“ – labai įvairiems žiūrovams: ir vaikštantiems į teatrą nuolat, ir retai, ir skaitantiems, ir net nežinantiems, kas yra A.Puškinas ir Oneginas, ir netgi ieškantiems pramogos teatre. Atsiranda benefisinių numerių – lyg specialiai žiūrovų plojimams viduryje spektaklio provokuoti. Galbūt tokia Rusijos teatro kultūra?
- Spektaklius apskritai geriausia žiūrėti ten, kur jie sukurti, ir su tais žiūrovais, kuriems tai kurta. „Onegine“ tekstą bandoma atsverti teatru. Spektaklis – kaip mugė, kurioje yra visko. Kiekvienas žiūrovas atras savo. Ir vietomis spektaklis slysta linksminimo link – dėl noro patikti žiūrovams.
Toks noras pavojingas. Suyra kūrinio harmonija, atsiranda kičo - tarkime, per ilgą Tatjanos vardinių sceną, kurioje prasideda dainavimai-sveikinimai. Įdomus vienas kitas. Bet kai tas pat kartojama trečią, penktą kartą, pakvimpa pageidavimų koncertu.
Puiki Lenskio ir Onegino dvikovos scena. Puikus Tatjanos laiško suplėšymas ir įrėminimas, visas tas laiško gyvenimas – ir kaip senasis Oneginas jį skaito sakydamas, kad originalas yra prancūziškas, o primityvus, atseit, vertimas staiga prajuokina žiūrovus. Tas juokas parodė, kad vis dėlto mūsų žiūrovai žino, koks yra tikrasis Tatjanos laiško tekstas. Gražu buvo. Pirma salės reakcija! O šiaip – kaip numirę žiūrovai sėdėjo ir žiūrėjo, kas čia bus.
Džiaugiuosi, kad J.Vachtangovo teatras atvažiavo. Tiktai ta publika, kuri už kelis šimtus perka bilietus, retai vaikšto į teatrą. Ateina tik bombų sprogstančių žiūrėti, fejerverkų. Manau, kad mažai kas iš buvusių salėje yra skaitęs A.Puškiną, ir reakcija buvo truputį, sakyčiau, prislopinta.
- Lyg ne interpretaciją žiūrėtų, o pažindintųsi su siužetu?
- Jeigu daug kartų pažindintųsi, galima būtų sulaukti ir gero rezultato.
