Š.Nako apgailestavimą išprovokavo ne koks naujas romantinis filmas ar aistruolių noras matyti bronzinį M.K.Čiurlionį kokioje nors sostinės aikštėje, o neseniai pasirodžiusi knyga „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911): jo laikas ir mūsų laikas“.
Ypač storo ir solidaus leidinio sumanytoja ir sudarytoja profesorė Gražina Daunoravičienė pakvietė net tris dešimtis Lietuvos ir užsienio profesionalų – dailėtyrininkų, filosofų, muzikologų, kultūrologų. Jie pabandė rasti tikrąją M.K.Čiurlionio vietą ne tik XX, bet ir XXI amžiaus kultūros ir meno žemėlapiuose.
J.Mekas ir sprogęs kalnas
„Tai tarsi naujas M.K.Čiurlionio tvirtovės šturmas. Apsiginklavus galingais moksliniais aparatais puolama iš pačių įvairiausių pusių“, – naują knygą įvertino muzikologas Vytautas Landsbergis.
Vienas aktyviausių M.K.Čiurlionio kūrybos tyrinėtojų pats yra tarp leidinio autorių, tačiau, jo manymu, ši straipsnių rinktinė reikšminga tuo, kad leidžia suprasti, jog daugiau tokių knygų nebereikia. Jis patarė nesistengti išleisti dar storesnės knygos pasikvietus dar daugiau M.K.Čiurlionio tyrinėtojų.
Jam pačiam šiuo metu labiau rūpi ne tiek M.K.Čiurlionio asmens ir kūrybos tyrinėjimas, kiek žmogaus tyrinėjimas per M.K.Čiurlionį. Taip pat ir tai, kada pagaliau M.K.Čiurlionio poezija nuskambės „Poezijos pavasaryje“.
Profesorius pacitavo keletą ištraukų iš filmininko ir poeto Jono Meko įžangos, parašytos japoniškam knygos apie M.K.Čiurlionį leidimui.
„Šaulys su lanku siunčia savo strėlę į nežinomybę. Ten stūkso žmonijos lemties ir svajonių kalnas. M.K.Čiurlionis rizikavo savo gyvenimu, kad nueitų iki pat galo, kur krinta strėlė.
Jis smogė į kalną ir sprogo. Savo paties skeveldrėles jis paliko savo mene. Jis nugalėjo. Jis smogė kalnui ir atnešė jį mums“, – įžangoje rašo J.Mekas.
Sofija – draugė ar mylimoji?
„M.K.Čiurlionį nagrinėti sunku vien todėl, kad jis buvo maniakiškas kolekcininkas. Tai atsispindi jo kūrybos metoduose: jis ką nors suranda, pasideda, nukiša, numeta ir vėl išsitraukia“, – svarstė Š.Nakas.
Š.Nakui susirūpinimą kelia sparčiai augantis esą originalių M.K.Čiurlionio kompozicijų skaičius. Per šimtmetį jų padaugėjo keliais šimtais. Niekas nežino, ar menininkas norėjęs tuos kūrinius baigti, ar metęs sąmoningai. Bet akivaizdu, kad tai virsta tam tikra grafomaniška paskata juos užbaigti ir pelnytis iš M.K.Čiurlionio.
Knyga liudija, kad čiurlionistų gretos keičiasi – didžiąją jų dalį ima sudaryti moterys. Š.Nakas tikisi, jog moteriškas žvilgsnis atnaujins iki šiol labai vienpusiškai vertintą Sofijos Kymantaitės fenomeną, jos įtaką M.K.Čiurlionio gyvenimui ir kūrybai.
Tai galima suprasti ir kaip užuominą į jau ne pirmus metus meno pasaulyje sklandančias teorijas, kad M.K.Čiurlionio požiūris į moteris apskritai buvo rezervuotas – grįstas labiau intelektine draugyste ir tėvynės meile nei kūniška aistra.
Intuicija pranoko laiką
Š.Nako manymu, kokybinio menotyros lūžio ženklas – Salomėjos Jastrumskytės tekstas „M.K.Čiurlionio tapybos plastinė sistema kaip alternatyvios tikrovės mąstymo principas“. Jame teigiama, jog menininkas bando kurti alternatyvią tikrovę, kurią suvokti įmanoma tik tuo atveju, jei ji visiškai reali.
Pasak kompozitoriaus, tai susiję ir su naujausiomis astrofizikų hipotezėmis. Manoma, kad visos paralelinės tikrovės, jei jos tikrai egzistuoja, vos per milimetro dalį nutolusios nuo mūsų tikrovės.
„To neįmanoma patikrinti, bet intuicija dažnai žengia gerokai toliau už mokslą, jį aplenkia bent jau metaforiškai.
O įstabi M.K.Čiurlionio intuicija buvo gerokai peršokusi laiko rėmus. Be to, jis diskutavo su įvairiais savo epochos reiškiniais, pavyzdžiui, su tuo pat metu sukurta Alberto Einsteino reliatyvumo teorija“, – kalbėjo Š.Nakas.
Jo įsitikinimu, vizionieriška M.K.Čiurlionio kūryba yra daug racionalesnė ir tvirtesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nedovanotina, kad tokio lygio menininkas pamažu virsta vien politiniu fenomenu.
Tačiau to neįmanoma ištaisyti aistringomis kalbomis. Š.Nako manymu, tai gali padaryti tik auganti bendroji tautos savimonė, vertinanti tai, kas yra tikroji klasika ir kuo ji šiandien gali būti aktuali.
