Pakvietęs į savo jaukius namus Vilniuje, D.Banionis nesimaudė buvusios šlovės spinduliuose, nevardijo ilgo apdovanojimų sąrašo, netraukė iš lentynų albumų su senomis įspūdingą gyvenimą liudijančiomis nuotraukomis.
Kratėsi gyvos legendos vardo ir vengė kalbėti vien apie save. Kur buvęs, kur nebuvęs, kreipė kalbą apie svarbiausią savo gyvenimo žmogų – režisierių Juozą Miltinį, be kurio nebūtų ir jo – aktoriaus D.Banionio.
– Ne kartą esate sakęs, kad jūsų gyvenimas – tai teatras. Kaip gyvenate be teatro?
– Gerai gyvenu. Po J.Miltinio teatras man tapo nebe tas – svetimas. Po jo dar kiek pabuvau Panevėžio teatre, net vadovavau. Vėliau mane išmetė, paskui vėl grįžau – bet be J.Miltinio aš teatre jau nepritapau. 2000-aisiais išėjau.
Man egzistavo tik J.Miltinis ir tik jo teatras. Visai nesidomėjau, nei ką daro kiti, nei kaip. Ten, kitur, buvo ne teatras, ir viskas.
Man patiko tik Panevėžio teatras, nes jame buvo gvildenami gilūs žmogiški reikalai. Kituose teatruose buvo tik „teatralščina“ (tai vienintelis žargonizmas, kurį sau leidžia taisyklingai kalbantis aktorius. – Aut.), paviršutiniškas pasikraipymas prieš žiūrovą.
Mes netgi sulaukdavome žiūrovų priekaištų, kad nemokame vaidinti, o gyvename scenoje. Kai kas mus smerkė, kad nesame teatrališkas teatras. Jiems reikėjo teatro, o mes teatre siekėme gyvenimo.
– Anuomet į teatrą buvote priimti tikri berniokai – kas iš kur, nebaigę gimnazijų, jokių teatro mokslų. J.Miltinis jau tada turėjo siekių sukurti didelį, tikrą teatrą. Kas turėjo dėtis jo galvoje, kad pradėtų nuo nulio ir su tokia kompanija?
– Na, šito aš jums nepasakysiu. Nežinau, ką jis galvojo. Bet kad nuo pirmų dienų kritikavo mus dėl „teatralščinos“ – tai tikrai.
Įsakmiai teigė, kad teatre turi būti kuriamas gyvenimas, o ne tiražuojami teatriniai štampai. Kad mums turi rūpėti giliausi, slapčiausi žmogaus prigimties dalykai.
– Ar prisimenate pirmąsias savo repeticijas Panevėžyje? Kaip įžengėte į teatrą?
– Oi, neatsimenu. Tik žinau, kad dalyvavau Kazio Binkio „Atžalyno“ pastatyme. Ir kad turėjau vaidinti kaip gyvenime, o ne kaip teatre.
– Buvo metas, kai buvo tiesiog privalu pamatyti didžiuosius Panevėžio teatro spektaklius. Žmonės plūdo iš arti ir iš toli.
– Sutinku. Atsimenu tai, apie ką jūs kalbate.
– Bet būdavo keista, kad jūs, kuriantis didelius ir sudėtingus vaidmenis, imatės ir tokių, kuriems visai nereikia D.Banionio, tokius, kuriuos puikiausiai suvaidintų bet koks vidutiniokas aktorius.
– Na, klausykite, J.Miltinis man buvo viskas – ir Tėvas, ir Dievas. Nelaikiau savęs iškilesniu už kitus – klausiau ir dariau tai, ko mane mokė J.Miltinis. Jokių klausimų, jokių „bet“ – nei sąmonėje, nei pasąmonėje.
– Esate išsitaręs, kad jūsų paties santykiai su tėvu nebuvo idiliški. Gal J.Miltinio asmenyje atradote antrą tėvą, jūsų santykis nebuvo tik profesinis?
– Jis mums visiems, ne tik man, buvo viskas: reikalavo nuolatos mokytis, dirbti, skaityti, mąstyti. Mokė gyventi. Man jis buvo daug didesnis tėvas negu mano tėvas. Kai J.Miltinis priėmė mane į teatrą, man buvo tik septyniolika.
Su savo tėvu tiek daug nebendravau kiek su J.Miltiniu – kalbu ne apie sceną, bet apie gyvenimą.
Mes visi gyvenome kartu, viename name.
J.Miltinio butas buvo priešais mano butą.
Dažnai pas jį užeidavau, ir jis visai nesivaržydamas reikšdavo visokias pastabas ir pamokymus.
Jis visai laisvai galėjo pasakyti, kad ne taip šakutę laikau, kad esu netinkamai apsirengęs ar panašiai – nebuvo jokio atstumo. Taip elgėsi ne tik su manimi.
– Ar tai reiškia, kad jūs jį ir mylėjote?
– Mylėjimas – abstraktus žodis. Mylėjau? Nežinau. Ne.
Aš mylėjau mergaitę – savo žmoną. Tas jūsų klausimas toks...
Mes gyvenome visai kitaip negu kituose teatruose. J.Miltinio teatras, galima sakyti, kūrėsi kaip šeima. Už jos sienų mažai su kuo bendravome.
O gyvenome taip: ką J.Miltinis sako, tą darai. Kaip tėvas liepia, taip darai. Tėvas žino. Jis viską apie mus žinojo.
– Pastaraisiais metais Lietuvos teatras yra žinomas ir populiarus pasaulyje. Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas glėbiais skina laurus. Ar matėte garsiausius jų spektaklius?
– Mačiau. Tai – ne mano. Ne mano skonis, ne mano spalvos, tai kitas teatras, kurio nepriimu. Na, ir gerai – kitiems patinka, tegul žiūri. Skonio dalykas. Tai nereiškia, kad aš teisus – juk teatras yra ne tik man.
– Ar nėra sunku visuomet sakyti tai, ką manote?
– Aš nesakau, kad esu tikrai teisus, kad mano mąstymas teisingesnis už kitų. Aš vis dar aiškinuosi, kas yra gyvenimo sudėtingumas. Atrandu arba neatrandu.
Jeigu atrandu – džiaugiuosi, neatrandu – numoju ranka: vadinasi, dar nepažįstu gyvenimo.
– Populiarumą jums pelnė ir daugybė vaidmenų kine. Kaip į kine vaidinančius savo aktorius reaguodavo J.Miltinis?
– Blogai reaguodavo. Nors ne taip daug tų vaidinančių buvo: Bronius Babkauskas (1921–1975), aš, dar vienas kitas. Žinoma, jis nenorėdavo, kad mes į kiną eitume. Uždrausti negalėjo, tad pykdamas ir grieždamas dantimis susitaikė.
Jis ir pats filmuodavosi pas Vytautą Žalakevičių (1930–1996).
– Jūs – Krisas Kelvinas per pasaulį plačiai nuskambėjusiame filme „Soliaris“, jūs – Vaitkus iš „Niekas nenorėjo mirti“, kurį UNESCO įtraukė į geriausių pasaulio filmų šimtuką, jūs – Goja to paties pavadinimo filme, pelniusiame jums garbingą Vokietijos valstybinį apdovanojimą.
Ar esate laimingas, kad jums atiteko šie ir kiti vaidmenys?
– Žinoma, taip. Bet ką ten laimingas? Dirbau ir padariau. Kokia čia laimė? Ne laimingumo čia reikalas. Padariau, kaip galėjau.
– Negi tai buvo darbas, ir tiek, kaip dirbama dėl algos?
– Ne, ne dėl to. Dirbau dėl to, kad buvo įdomu, bet ne dėl rezultato. Tuo labiau ne dėl apdovanojimų, premijų, pripažinimo. Galvojau, ką pasakysiu apie vieną ar kitą dalyką.
Pradedant nuo „Niekas nenorėjo mirti“, kai vaidinau savo laiko žmogų ir norėjau pasakyti, kaip suprantu situaciją, kurioje yra atsidūrę mano kuriami žmonės.
– Pažįstame aktorių D.Banionį. O koks jis žmogus – ramus, ūmus, įnoringas, atlaidus, turintis humoro jausmą, keistenybių, prietarų?
– Yra žmonių, kurie nenori apie save kalbėti. Aš – iš tų. Bijau, kad nepasirodyčiau kvailas.
– Jūsų kalboje negirdėti tokių žodžių kaip įkvėpimas, pašaukimas, misija, talentas, genialu, kultinis, nepakartojamas.
– Pompastika – ne man. Tikriausi yra paprasti žodžiai.
– Ar pastebėjote dėsningumą, kad kuo toliau, tuo gražiau švenčiami jūsų jubiliejai? Buvo tokių, kai Lietuvoje buvote prisimintas puse lūpų. 80-metis buvo kur kas šventiškesnis. Kas bus ateinantį pavasarį, kai balandžio 28-ąją jums sukaks 90 metų?
– Nežinau, jūs man dabar sakote, o aš galvoju: argi taip buvo?
– Tada paklausiu tiesmukiškiau: ar turite kokių nors nuoskaudų? Ar jautėtės kada nors neįvertintas, primirštas, nustumtas į šalį?
– Nežinau.
– Keletą metų iš eilės girdime, kad D.Banionis pretenduoja į Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Ir vis negauna, vis atsiranda vertesnių.
– Ne aš pats pretenduoju, mane pristato. Vieni pristato, kiti nuima.
Jau gal 4 ar 5 kartus, nebeatsimenu. Ten, viršuje, kur skirsto tuos pažymėjimus, kažkas yra prieš mane.
– Gal taupė jubiliejui? Gruodžio 9-ąją iš 12 kandidatų komisija išrinks 6 laureatus, kurie bus paskelbti tą pačią dieną. Ar jums tai svarbu?
– Hmm... Ne.
– Kaip reaguojate į apdovanojimus, pagerbimus, vaidmenų įvertinimus?
– Ačiū, džiaugiuosi, kad mane įvertina.
– Ar domitės tuo, kas šiandien vyksta Lietuvoje – teatre, politikoje, visuomenės gyvenime?
– Ne, jeigu atvirai. Paskaitau, pažiūriu, bet nelabai.
– Nedeginate širdies dėl to?
– Tikrai nedeginu.
– Ar galėtumėte ką nors pasakyti apie dabartinį elitą?
– Aš nežinau, kas dabar yra elitas.
– Bet jūs žinote, ką reiškia būti elitu.
– Nežinau. Tikrai nenoriu to reikalo pūsti.
– Kaip atrodo jūsų diena?
– Normaliai. Žinoma, dabar esu nebe tiek reikalingas ir užsiėmęs, kaip būdavo teatre. Esu daugiausia vienas, vienas ir gyvenu, nes žmona, būdama 84-erių, 2008-aisiais mirė.
Tiesiog sakau, kad gyvenimas eina į galą. Tad einu į galą. Dar 10 metų, ir man bus 100 metų.
Visų mano amžiaus draugų nebėra – nei žmonos, nei draugų. Neturiu tokio draugo, su kuriuo galėčiau pabūti. Mano Panevėžio teatro aktoriai jau visi išėjo.
– O jūs mokate būti vienas? Jums nėra bloga būti vienam?
– Nieko tokio, jau pripratęs. Jau laikas. Negaliu pasakyti, kad ką labai rimto veikčiau. Stumiu laiką. Dienelės bėga, ir nieko daugiau.
Svajojo Holivude plauti indus
D.Banionį kaip aktorių mėgo ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje. Būtent rusų sukurtą dokumentinį filmą „Pasivaikščiojimas su Donatu Banioniu“ neseniai rodė „Lietuvos ryto“ TV. Šis filmas – tarsi kelionė į aktoriaus praeitį, į Panevėžio teatrą, kur jis dirbo visą savo gyvenimą, į jo senąjį butą tame mieste.
Šiuose pasivaikščiojimuose D.Banionį lydi lietuviai kolegos Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, latvis Ivaras Kalninis, garsūs Rusijos aktoriai.
Gauti Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją kartu su D.Banioniu šiemet pretenduoja ir aktorius J.Budraitis.
D.Banionis gimė 1924 metų balandžio 28-ąją Kaune. Tėvai netrukus išsiskyrė, ir berniukas liko gyventi su tėvu. Juozas Banionis norėjo, kad sūnus įgytų rimtą profesiją. Tad Donatas keramikos mokykloje pradėjo mokytis puodžiaus amato. Tačiau tai nebuvo jo pašaukimas.
1941-aisiais į Kauną atvyko režisierius J.Miltinis, rinkęs jaunus aktorius į Panevėžio dramos teatro trupę. Donatas negalėjo praleisti tokios progos ir atėjo į peržiūrą. Taip prasidėjo jo teatrinė karjera. Panevėžyje jis atliko daugiau kaip šimtą vaidmenų.
„Maniau, kad dirbsiu junga laive, plaukiančiame į Ameriką. Ten išlipsiu, nuvyksiu į Holivudą. Plausiu kavinėse indus tol, kol mane pastebės koks nors režisierius ir pakvies atlikti pagrindinio vaidmens. Taip planavau tapti pasauline žvaigžde“, – jaunystės svajonėmis filme dalijasi D.Banionis.
Holivudo žvaigžde lietuviui tapti nebuvo lemta. Tačiau daugelis ten dirbusių aktorių galėtų tik pavydėti tos šlovės, kurią pelnė D.Banionis.
Po filmų „Niekas nenorėjo mirti“, „Ne sezono metas“ lietuvių aktorius išgarsėjo ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir Vakaruose. D.Banionis suvaidino daugiau kaip 80-yje filmų, įkūnijo daugybę personažų – nuo tragiškų iki komiškų.
Ar aktorius patenkintas savo gyvenimu? „Tik kvailys būna juo patenkintas. Kad manęs tokiu nepalaikytumėte, geriau patylėsiu“, – filme šypteli D.Banionis, kitąmet švęsiantis savo 90-metį.
Nuo 1989 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos kasmet teikiamos už reikšmingiausius pastarųjų 7 metų Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės menininkų sukurtus kūrinius, viena premija taip pat gali būti skiriama už viso gyvenimo indėlį į kultūrą ir meną.
