Ironiškasis jaunų šokėjų „Contemporary?” ir estetiškosios Vyčio Jankausko šokio teatro „Aritmijos” rodomos toje pačioje vietoje – sostinėje įsikūrusioje „Menų spaustuvėje”.
Nors „Contemporary?” kurtas šokėjų Agnės Ramanauskaitės, Pauliaus Tamolės ir Manto Stabačinsko, vis dėlto tai ne tiek šokio kūrinys, kiek spektaklis apie šokį. Prie jo kaip dramaturgė prisidėjo ir teatro kritikė Sigita Ivaškaitė.
Ironija, samprotavimai apie savo kūrybą nukreipti pirmiausia į Lietuvos šiuolaikinę choreografiją, o pats šokis papildomas tekstiniais paaiškinimais. Tai padeda susigaudyti žiūrovams, ne itin dažnai atsiduriantiems šokio spektakliuose. Bet būtent šokiu, regis, spektaklio kūrėjai pasitikėjo mažiausiai.
Galbūt tai irgi ironiškas žingsnis: per spektaklį P.Tamolė klausinėjo žiūrovų, ką jie supratę M.Stabačinsko sušoktame epizode. Išaiškėjo, kad žiūrovai arba nedrįsta nagrinėti ką matę, arba nieko nesuprato, arba suprato ne taip.
Ironijos šokėjai negailėjo konkretiems choreografams, šiuolaikinio šokio klišėms ir, žinoma, sau. Jie pasišaipė iš šokėjų noro pasislėpti po tekstu, rengtis kituose spektakliuose jau naudotais kostiumais ir, svarbiausia, iš savo pačių (ne)galėjimo kurti ką nors nauja.
Prikaišiojo citatų
Spektakliui įpusėjus prasidėjo tikras spektaklis, nes iki tol tebuvo repeticija. Paaiškėjo, kad A.Ramanauskaitė, P.Tamolė ir M.Stabačinskas premjeroje šoko ne ką nors originalaus, o savo kurso diplominio darbo citatas.
Tai kurso vadovės choreografės Airos Naginevičiūtės spektaklio „Ego ir ID” ištrauka.
„Ego ir ID” vaizdo įrašas kaip tik buvo projektuojamas ant galinės scenos sienos.
Šio darbo pavadinimas gali padėti suprasti „Contemporary?”: matome troškimą šokti, kurį suvaldo susidūrimai su realybe, choreografų reikalavimai, finansų, supratimo, o kartais ir sugebėjimų trūkumas.
Spektaklis „Contemporary?” imdavo stokoti nuoseklumo, kai veiksmas būdavo perkeliamas iš scenos į salę, kai nuo repeticijos šokėjai pereidavo prie pokalbio su iki tol ignoruotais žiūrovais. Buvo nelogiška matyti, kaip patyrę šokėjai po kūrybos bandymų, ieškojimų imdavo cituoti debiutinį savo spektaklį, kurio autorystės net nenurodė.
Šokėjų ironija buvo nukreipta į save, bet ji sustodavo ties vaikišku priešgyniavimu šiuolaikinio šokio Lietuvoje situacijai.
Svarbus vaidmuo – batams
V.Jankauskas „Aritmijose” pasitikėjo šokiu. Būtent šokis šiame spektaklyje – pagrindinė išraiškos priemonė. Tiesa, šį kartą labai svarbūs buvo ir daiktai – šimtas porų batų.
Batai spektaklyje turėjo reprezentuoti įsipareigojimus, socialinius vaidmenis. Tai jie ir atliko, tik gal pernelyg tiesmukai.
Tas tiesmukumas ypač ryškėjo apkarsčius šokėją Riikką Ihalainen surištų batų poromis ar spektaklio viduryje supriešinus vienišus trūkčiojančius šokėjų kūnus su scenos grindis nuklojusiais batais.
Buvo scenų, kur batai panaudoti kur kas įdomiau, įtikinamiau: atlikėjų pora apsiavė po batą surištais raišteliais ir šitaip susijungusi mėgino šokti – lyg kovoti su aplinkybėmis.
Tokie momentai, ypač Manto Černecko ir Giedrės Kirkilytės duetas, subtiliai palietė žmonių tarpusavio, žmogaus ir visuomenės santykius, kalbėjo apie manipuliacijas.
Šie epizodai priminė ir ankstesnius V.Jankausko spektaklius, pavyzdžiui, 2011-ųjų „Judančius taikinius”, 2010-ųjų „Liepsnas virš šaltojo kalno”, kuriuose visas dėmesys būdavo skiriamas šokiui, jautriai, emocionaliai kūno plastikai.
Žiūrovai gali nustebti
Žiūrovams, V.Jankausko spektaklius mėgstantiems dėl judesio švaros, jautrumo, aiškiai skambančios emocijos, šįkart gali tekti kiek nustebti.
„Aritmijose”, kurios bus parodytos šį šeštadienį 19 val., choreografas daugiau eksperimentuoja vaizdu, objektais.
Gal šis spektaklis – V.Jankausko naujo kūrybos etapo pradžia?
