„Prisilietimai“. Taip pavadinta „Prospekto“ galerijoje Vilniuje surengta G.Česonio paroda jungia du fotografijų ciklus, kuriais šis fotomenininkas įžengė į Lietuvos fotografijos sceną.
Ciklai „Tėvas Stanislovas“ (2004-2006) ir „Pasivaikščiojimai po tvirtovę“ (1998-2008) kurti ne vienerius metus ramių pokalbių ir tylių pasivaikščiojimų metu. Jie puikiai tinka ne tik ramybės reikalaujančiam Advento metą, bet ir šviesiam bei džiaugsmingam Šv.Kalėdų laikui.
– Kuo jums svarbios Šv.Kalėdos, jų laukimas? Ar tai tik viena iš didžiųjų šeimos švenčių, ar kuo nors ypatingas laikas? – paklausiau 39 metų fotomenininko.
– Tai, kas Advento metu vyksta su visuomene, mane šiek tiek liūdina. Mes visi labai daug galvojame apie dovanas, vakarėlius, projektų rašymą, ataskaitas. Visi terminai baigiasi kaip tik šiuo metu, todėl dažnai net pamirštame apie Advento prasmę ir tai, kiek tas metas mums yra svarbus.
Tik vieną kartą, kai 2005 metais likus trims dienoms iki Kalėdų sugrįžau į Lietuvą po trijų savaičių stažuotės Nigeryje, Vakarų Afrikoje, supratau, kad net ir nuo to šventinio šurmulio įmanoma atsiriboti.
Kai pabuvau tarp žmonių, kurie rūpinasi, kaip išgyventi kiekvieną dieną, grįžus namo atrodė, kad visa, kas vyksta aplink, tiesiog negali paliesti manęs. Tokie gyvi dar buvo tie išgyvenimai, su kuriais sugrįžau.
Tačiau gyvendamas Lietuvoje tiesiog negali išvengti tos kasdienybės skubos, kad ir kaip norėtum sakyti, kad visa tai tau nesvarbu. Niekaip negali nuo to atsiplėšti, nebent išsikraustytum gyventi į mišką.
– Gal planuojate kada nors pabėgti iš Kauno į mišką? Kuo jus traukia Afrika ar Pietų Amerika, kurios kaimelyje norėtumėte pagyventi?
– Apie gyvenimą miške ar vienkiemyje kol kas tik svajoju. Kaip ir apie Pietų Ameriką.
Norisi pabėgti nuo to netikrumo, kurio aplinkui – tiek daug. Juk tai, ką labiausiai noriu akcentuoti savo fotografijomis, ir ko labiausiai ilgiuosi – tai tikrų, atvirų ir nuoširdžių žmogaus santykių su žmogumi.
Netikiu, kad socialiniai tinklai ar kitoks bendravimas kompiuteriu gali atstoti realius santykius. Tačiau tiesioginiai žmonių ryšiai gana sparčiai nyksta.
Žmonės nebeturi laiko susitikti. O ir susitikę negali įdėmiai vienas kitą išklausyti, nes tuo metu galvoja dar apie keturis ar penkis darbus, kuriuos turi padaryti tą dieną.
Noras pabėgti nuo civilizacijos ir yra tikro santykio su žmogumi paieška.
– Kaip tas bendravimas gali būti tikras, jei tarp fotografo ir žmogaus visuomet įgrūdamas fotoaparatas?
– Taip, fotoaparatas dažnai trukdo. Juk jis ne Dievo, o žmogaus sukurtas įrankis, padedantis pažinti ne tiek kitus, kiek patį save.
Apie ką pasakoji fotografijomis būdamas Afrikoje? Tikrai ne apie ten gyvenančių žmonių gyvenimą, o apie tai, kaip tu ten jauteisi, ką sugebėjai pastebėti. Ir ką prisileidai arti savęs.
O kai priartėji prie žmogaus, tai jau ne taip svarbu, ar tarp jūsų yra tas fotoaparato lęšis. Tai realybės atspindžiai, kuriuos tu permąstai, o paskui bandai sudėlioti savo asmeninę patirtį.
– Turbūt ilgametė fotografo patirtis padeda pajusti, kuriuo momentu kalbantis su žmogumi galima išsitraukti fotoaparatą?
– Man daug svarbiau tai, kad ta patirtis leidžia suprasti, kada iš viso nereikia išsitraukti fotoaparato. Juk ne viską gyvenime turi stengtis nufotografuoti.
Neseniai buvau kalėdiniame vaidinime savo vaikų darželyje. Salėje sėdėjo maždaug trys dešimtys tėvelių ir dvidešimt penki buvo tuo metu pakėlę mobilius telefonus bei fotoaparatus. Ar tas įrašas primins tai, ko net neišgyvenai tuo metu?
– Ar dažnai išsitraukdavote fotoaparatą per pokalbius su Tėvu Stanislovu? Sudėtinga buvo jį fotografuoti?
– Daugelis žmonių man yra sakę, kad Tėvas Stanislovas nemėgo būti fotografuojamas. Jis dažnai nesutikdavo pozuoti, jei kas atvažiuodavo specialiai jo nufotografuoti.
Bet aš neprisimenu nė vieno jo pikto žvilgsnio tuomet, kai pakeldavau fotoaparatą. Kartais atrodydavo, kad jis to net nepastebi, nes fotografija tikrai nebuvo pagrindinis tų mūsų susitikimų tikslas.
Ten važiuodavau ne įamžinti iš šio gyvenimo išeinantį žymų žmogų, o tiesiog pabūti šalia jo. Juk ir aš negaliu ištrūkti iš to lekiančio laiko, galvoje nuolat sukasi po keletą įsipareigojimų, nebaigtų darbų.
Todėl išvažiuoti, pabūti pas Tėvą Stanislovą ar išeiti trims keturioms valandomis su dviem plokštelėmis ir didele medine dumpline kamera pasivaikščioti po Kauno fortus, tai puiki proga sustoti.
Niekur neskubėti, nieko neplanuoti. Fotografuodamas šiuos du ciklus niekada neturėjau sumanęs, kas turi atsitikti vienu ar kitu metu.
– Kaip susitikote ir apie ką dažniausiai kalbėjotės su Tėvu Stanislovu?
– Važiuodamas iš Kauno į Panevėžį stabtelėjau Paberžėje, nes buvau daug girdėjęs apie Tėvą Stanislovą. Tas pirmas susitikimas, ta arbata, kurią kartu gėrėme ir tai, apie ką kalbėjome, tiesiog užkabino. Vėliau buvo kiti susitikimai. Suskaičiavau jų septynis.
Kalbėjomės apie pačius įvairiausius dalykus. Net neprisimenu, ar buvo ištartas Dievo vardas, nes temos paprastai buvo labai žemiškos. Tačiau ir tuomet, ir dabar aiškiai suprantu, kad tai buvo labai svarbu.
– Kodėl jums buvo ne mažiau svarbu ir įamžinti brutalios karinės architektūros statinį – Kauno tvirtovę?
– Tai ta atminties dalis, tie faktai, kurių mes nepripažįstame, ignoruojame. O kartais net stengiamės paneigti jų egzistavimą.
Mano manymu tai ir yra didžiausia klaida. Nes galime būti stiprūs tik tuomet, kai pripažįstame visus įvykius, kurie sudaro mūsų istoriją ar šių dienų pasaulį. Juk jie iš tiesų yra mums vienodai svarbūs – ar tai būtų okupantų pastatyta tvirtovė, ar Nepriklausomos Lietuvos metais sukurta įspūdinga modernistinė Kauno architektūra.
Neigdami viena, žeminame ir kitą. Kauno miestui tvirtovė kaip objektas svarbi ne tik architektūrine prasme. Juk ji turėjo didžiulę įtaką ir miesto gatvių struktūrai, ir pastatų aukštingumui ir visam miesto siluetui.
– Net 33 metus rusų caro statyta tvirtovė vokiečių buvo užimta per vienuoliką dienų. Tarsi ir nėra kuo didžiuotis?
– Tai vėl ta pati parodos tema. Juk ir šiandien daugelį dalykų kuriame, statome ištisus dešimtmečius, bet nesugebame jais pasidžiaugti nė vienos dienos.
Kažkada buvusi pakraščiuose, o dabar atsidūrusi pačioje miesto širdyje Kauno tvirtovė tebėra užuovėja nuo triukšmo, nuo beprotiško gyvenimo tempo.
Šiandien gyvename pašėlusiai greitai, visi aplinkui nuolat kažkur skuba, todėl labai svarbu bent retkarčiais imti ir sustoti. Prisiminęs savo gyvenimo sustojimus atrinkau parodai būtent šiuos du ciklus. Juk mano fotografijos – ne dokumentai, tai daugiau – atmintis.
Ramybės dvasia
„Koks prasmingas taptų laikas, skirtas ne sandoriams, ne posėdžiams, ne televizoriui, o artimam žmogui“, – yra sakęs Tėvas Stanislovas.
G.Česonio fotografijų herojus Tėvas Stanislovas (1918-2005) – kunigas, pamokslininkas, vienuolis kapucinas. Beveik keturis dešimtmečius pas jį į Paberžę užsukdavo ieškantys gyvenimo prasmės ir Dievo šviesos.
„Mes ieškome laimės. O nučiumpame ją už skverno tada, kai širdį užlieja džiaugsmas. Bet tą tikrą džiaugsmą patiriame tik tada, kai sieloje gimsta harmonija. Kai paskleidžiu ramybę aplink save, aš pats pamažu imu pildytis ramybe. Tik ramybės dvasia sukuria iš chaoso harmoniją, iš ašarų – džiaugsmą. Kad aš niekada nebūčiau šalta, aukšta siena, kad būčiau durys. (...)
Visuomenėje per daug liūdesio, netikrumo, nevilties, žmonės praradę pusiausvyrą. Žmonės praradę viltį ir tikėjimą šviesesne ateitimi, jie nusivylę, juos slegia baimė ir neviltis. Mes turime juos ištraukti iš baimės ir nevilties, išvaduoti iš nuobodulio, sugrąžinti jiems tikėjimą šviesesne ateitimi. Mes turime atgimti dvasiškai, pakelti žmonių dvasią“. Tėvas Stanislovas.
