Dramaturgą M.Ivaškevičių užkariavo spektaklis pagal jo pjesę „Kantas“

M.Karbauskio pastatytas „Kantas“ Maskvos Vladimiro Majakovskio teatre rodomas nuo gruodžio 15-osios. M.Ivaškevičius neseniai pamatė, kaip scenoje atrodo jo pjesė.

Pjesių „Madagaskaras“ ir „Išvarymas“ autorius juokauja, kad šiuo metu jis ne kuria, o aptarnauja premjeras. Po maskviečių „Kanto“ M.Ivaškevičiaus laukia Rygos Dailės teatras, kur Oskaras Koršunovas repetuoja „Išvarymą“ sausio 10-osios premjerai. Mums besikalbant dramaturgui paskambino iš Rygos Naujojo teatro – jie numatę statyti „Kantą“.

„Kantas“ – keturių veiksmų pjesė, kurioje pasakojama apie vienus pietus pas vokiečių filosofą Immanuelį Kantą. Veiksmas, kaip rašo dramaturgas, „vyksta apie 1784 metų lapkritį Karaliaučiuje (Rytų Prūsija)“. Vyrai susirenka tradiciniam kasdieniam pašnekesiui prie pietų stalo.

M.Karbauskio spektalio scenografas Sergejus Barchinas šiems pietums sukūrė raudonu aksomu aptrauktą šešiasienį kambarį, kurio centre – vaidybos aikštelė, o pusantro šimto žiūrovų sėdi keliomis eilėmis aplinkui, visai greta aktorių.

Maskviečiams aktoriams teko atsisakyti kai kurių natūralių teatro papročių. Tarkime, sunku nustatyti, kurie „Kanto“ vaidmenys yra pagrindiniai, o kurie – antraplaniai. Visi keturi pietų pas filosofą nuolat besirenkantys bičiuliai ir net tarnai yra svarbūs. O vaidina garsenybės, pripratusios prie išskirtinio dėmesio.

„Čia reikia ansamblio. Vos tik imtų kuris soluoti, spektaklis iškart išskystų, – prisiminė repeticiją M.Ivaškevičius. – Žinau, kad darbo pradžioje aktoriai klaidžiojo, pripratę prie pagrindinių ir šalutinių vaidmenų.

Bet spektaklis suskambėjo kaip tik tada, kai jie tokį skirstymą užmiršo. M.Karbauskis viską sutvarkė, suveržė. Aktoriai džiazavo. Režisūra subtili, nerodanti savęs. O salė visas tris valandas juokėsi.“

– Netikėta, kad spektaklyje apie filosofą linksma, o pokalbiai – apie išklibusias kėdes, apie moteris ir kitus lyg paprastus, lyg ir nepaprastus dalykus. Kodėl savo herojus susodinote pietums?

– Pjesės vyrų pietūs – iš I.Kanto biografijos. Jis buvo pedantiškai susidėliojęs savo dieną. Rytą keldavosi apie 5 valandą, gerdavo arbatą, surūkydavo pypkę. Tada dirbdavo. Po to – paskaita studentams, atėjusiems pas jį į namus.

Nuo 13 ar 14 valandos – pietūs, į kuriuos susirinkdavo draugai. Priklausomai nuo pokalbio, pietūs trukdavo net iki penkių valandų.

Po pietų I.Kantas eidavo pasivaikščioti. Išliko legendos, kaip pagal filosofo pasivaikščiojimo laiką Kenigsbergo gyventojai sutikrindavo laikrodžius.

Pastovumas gali atrodyti nuobodus, bet tame šimtmetyje tai buvo tikra idilė. Ramus Kenigsbergas, o jame – žmogus, susikūręs gyvenimo sistemą. Jis sukasi laiko rate ir daro tokius darbus, kurie porą šimtų metų žmonijai yra aktualūs.

– Jei jūsų pjesėje nėra pagrindinio herojaus, kaip spektaklyje atrodo pats Kantas, vaidinamas garsaus aktoriaus Michailo Filipovo? Negi jis ištirpsta tarp kitų?

– Pjesės pavadinimas „Kantas“ – tai ne tik žmogus, bet ir viskas, ką jis sukūrė. Spektaklyje Kantas yra visa ko centras.

Ko gero, pagrindinis asmuo pjesėje – Kanto tarnas Martinas. Kartais pats tekstas pakoreguoja autorių. Žinot, teatre, kine, dramaturgijoje teigiami personažai nėra įdomūs. Įdomesni kreivi. Martinas kreivumo turi pakankamai: ir jo alkoholizmas, ir jo šiokia tokia tinginystė.

Anais laikais tarno ir šeimininko santykiai priminė beveik šeiminius, ypač jei šeimininkas – vienišius. I.Kantui pažįstamieji sakydavo, kad keistų tarną, nes jis, toks žinomas žmogus, o tarnas...

– Ta vieta pjesėje labai smagi. Ramiame pokalbyje palengva ryškėja tarnas su charakteriu, su istorija. Ir antras tarnas – konkurentas su dar stipresniu charakteriu, bet jau į kietumą?

– Galų gale I.Kantas atleido Martiną, jau visai pasenusį, paskyrė jam ir jo šeimai didžiulę pensiją. Priėmė kitą, labai pavyzdingą vyrą. Ir tada I.Kantą ištiko širdies smūgis.

Bet pjesėje turime dar pajėgų Martiną, nors Kantui atkakliai siūlomas pavyzdingas Kaufmanas. Anatolijui Lobockiui, kuris vaidina Martiną, jau pranašaujama „Auksinė kaukė“.

Ir dar tokia situacija: ankstesniame M.Karbauskio spektaklyje „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“ M.Filipovas su A.Lobockiu irgi vaidino poną ir tarną. Dvi žvaigždės! Buvo nerimo, kad jie kartosis, bet, sako, nieko panašaus. Skirtingi vaidmenys ir skirtingi santykiai.

Geras, puikus tarnas. Aktorius gražiai augina Martino apgirtimą, o per trijų valandų spektaklį tai nėra lengva. Subtiliai sukurti santykiai. Patyriau didelį malonumą žiūrėdamas.

– Vienuolę Aną Reginą vaidina garsioji aktorė Svetlana Nemoliajeva. O dviem jaunutėms aktorėms Fobi ir Friderika yra pirmieji vaidmenys. Netikėtos viešnios Fobi vaidmuo iš tikrųjų sunkus, nes teksto jai skirta mažai, reikia tiesiog būti kompanijos dirgikliu.

Kai rugsėjį buvau V.Majakovskio teatre, Fobi repetavo aktorė, nesupratusi, ką jai vaidinti, prašiusi manęs prirašyti jai kokį monologą. Paskui ji išėjo vaidinti seriale, o Fobi vaidmenį perėmė debiutuojanti Julija Solomatina. Puiki, kinematografiška aktorė, į ją įdomu tiesiog žiūrėti.

– Rugsėjį skridau į Sibirą, tarp skrydžių – beveik visa diena. Sutarėme, kad atvažiuosiu į teatrą. Sėdėjome porą valandų M.Karbauskio kabinete. Jie mane kamantinėjo. Kadangi repetavo nuo vasaros pradžios, visi labai gerai žinojo medžiagą.

– Skridau į Chakasiją – nuo Krasnojarsko žemyn, netoli Mongolijos. Prieš metus jie mane ėmė kalbinti rašyti. Sakė, kad neturi profesionalių dramaturgų. Jiems rekomendavo mane.

Sakiau, kad labai įdomu, bet neturiu galimybės, esu labai užimtas. Jie buvo kantrūs. Rudenį pas juos vyko Sibiro tiurkų tautų teatro festivalis. Jie mane pasikvietė į žiuri. Pasitiko oro uoste su tautiniais drabužiais, vežiojo po visą Chakasiją, po šventas vietas.

Tiesą sakant, užbūrė. Pajutau, kad jie – tarsi lietuviai XX amžiaus pradžioje: tautiškumas pusiau prarastas, bandoma jį atkurti, nes dabar jie labai surusinti. Bet labai puikūs žmonės. Jei jie ir toliau norės, kad rašyčiau jiems, manau, pabandysiu.

– Šiemet dalyvavote turuose po Vokietiją ir Šveicariją, kur buvo pristatomas jūsų romanas „Žali“, išverstas į vokiečių kalbą. Netrukus pasirodys jūsų kūrybos rinktinė Rusijoje. Kas joje?

– Romanas „Žali“, trys esė, pjesės „Mistras“ ir „Madagaskaras“. Per visus kūrinius fragmentiškai eina Lietuvos istorija nuo Brunono iki pokario. Tos knygos gludinimu mes su vertėju Georgijumi Jefremovu ir buvome užsiėmę visą vasarą.

G.Jefremovas yra išvertęs daug lietuvių literatūros, net ir pats savo lėšomis Maskvoje išleidęs lietuvių poezijos. Šis žmogus pasišventęs lietuvių kultūrai ir dažnai dirba už ačiū. Štai kas tikrai vertas Nacionalinės kultūros ir meno premijos.

M.Ivaškevičiaus pjesei „Kantas“ turėjo įtakos bendravimas su režisieriumi E.Nekrošiumi. Abu ieškojo temos bendram darbui. Kartą jie atsitiktinai susitiko oro uoste skrydžiui į Turiną – kiekvienas su savo kūryba. E.Nekrošius laikė rankose I.Kanto knygą. „Štai apie ką būtų įdomu daryti spektaklį“, – tarė režisierius dramaturgui.

Po kurio laiko M.Ivaškevičius atnešė pjesę apie pietus pas I.Kantą. Vyrų pašnekesiai prie stalo. Nė vienos moters – kaip ir būdavo pas filosofą. Režisierius priminė, kad tai teatras ir scenoje reikėtų moters. Gal net ne vienos. Taip pjesėje atsirado viešnia iš Škotijos ir dvi vietinės vienuolės.

Tačiau „Kanto“ repeticijos vis neprasidėjo, nors pjesė E.Nekrošių sudomino. Režisierius repetavo „Idiotą“ ir neturėjo teisės šito tarptautinio projekto atidėti. Per feisbuką M.Ivaškevičių susirado M.Karbauskis, ankstesnės dramaturgo pjesės „Madagaskaras“ gerbėjas. E.Nekrošius neprieštaravo, kad pirmenybė statyti „Kantą“ atitektų kitam.

Teatro scenoje – intelektuali puota

„Išskirtiniu malonumu“ premjerą V.Majakovskio teatre pavadino N.Vitvickaja. Ji portale Vashdosug.ru rašė: „Nesuvokiama, kaip, bet M.Karbauskis sugebėjo spektaklyje priversti didžius artistus gyventi scenoje drauge. Niekas čia nieko netemdo. Žiūri į sceną ir patiri retą šiais laikas tikro teatro jausmą.“

„Tai, kaip Kantą vaidina M.Filipovas, norisi degustuoti taip lėtai ir nuosekliai, kaip jis pats – baltąjį vyną. Filosofas ir komediantas viename asmenyje su pasitenkinimu skanauja prašmatnios intelektualiosios dramos žanrą“, – rašė „Rosijskaja gazeta“ kritikė A.Karas.

M.Šimadina, „Izvestija“ apžvalgininkė, apie premjerą atsiliepė griežčiau: „Pjesėje apskritai daug kalbama apie laiką ir jo apgaulingumą. Ir spektaklyje laikas elgiasi keistai: vietomis tįsta, vietomis buksuoja arba staiga ima šuoliuoti. Pjesė, neturinti linijinio veiksmo, nuveda į akligatvius, atsisuka atgal ir apgauna tariamais finalais. Bet kartais nutinka fantastinių epizodų, kai salė kvatoja iš kiekvienos frazės.“