2013-aisiais buvo visko – ir nykių akimirkų, ir smagių laimėjimų, ir plaukimo pasroviui. Pabandėme iš tos kultūros upės išgriebti žuvis, kurios buvo matomesnės mailiaus būriuose.
Nepykite tie, kurie, jūsų manymu, šiais metais buvote geriausi. Jūs iš tiesų tokie ir buvote – tik visiškai atsitiktinai nepatekote į šį, anot Juozo Erlicko, „viršūnių ir kelnių“ sąrašą.
Metų apgavystė
Rugsėjį, prieš įsileisdamas žiūrovus į savo naujausią spektaklį „Žuvėdra“, Oskaras Koršunovas neskelbė premjeros, tik viešas peržiūras. Taip tyliai „Žuvėdra“ pagal Antono Čechovo pjesę ir pradėjo savo gyvenimą OKT/Vilniaus miesto teatro repeticijų salėje.
Teatro profesionalai ir gerbėjai vieningai sutaria, kad tai labiausiai pavykęs sezono spektaklis su nuostabiausiais aktorių vaidmenimis.
Bet premjeros nebuvo! Ir atsiliepimų spaudoje – vos vienas kitas, lyg recenzentai lauktų ženklo, kad jau galima „Žuvėdrą“ taip plačiai aptarinėti, kaip anksčiau sukurtas, smarkias diskusijas sukėlusias O.Koršunovo premjeras.
Metų dekoracija
Režisierius Eimuntas Nekrošius, antrus metus vadovaujantis „Olimpico“ teatro Vičencoje Klasikos programai, šių metų rugsėjį parodė ten premjerą – „Jobo knygą“ iš Šventojo Rašto tekstų.
Pats „Olimpico“ teatras ir jo scena laikomi Andreos Palladio architektūros šedevru, jį lanko daugybė turistų, o vaidinantiems tenka įsikomponuoti į muziejinį scenos foną.
Ir štai – „Jobo knygos“ dekoracijai režisierius paskolino savo darbo stalą. „Reikia pasižymėti geru humoro jausmu, kad seniausią pasaulyje teatro sceną paverstum savo darbo kabinetu!“ – pakomentavo teatro kritikas Audronis Liuga.
E.Nekrošiaus darbo stalas „Jobo knygos" vaidinimui kitų metų sausio pabaigoje bus pastatytas Vilniuje, „Menų spaustuvėje".
Metų fiasko
Darbuotojų atlyginimai nuo 1993 metų kilo vos 3 procentais ir yra vieni mažiausių šalies valstybiniame sektoriuje.
Pradėdamas kadenciją kultūros ministras Šarūnas Birutis šmaikštavo, jog mūsų kultūrininkai yra per daug kultūringi, todėl toleruoja tokią neteisybę. Deja, ministro ryžtas atverti jiems akis subliūško, o kartūs žodžiai apie vykdomą kultūros darbuotojų genocidą lyg žirniai į sieną atsitrenkė į šalies elito godumą.
Buvo surasta ketvirtis milijardo litų daugiausia uždirbančių ir esą labiausiai nukentėjusių nuo krizės teisėjų bei valstybės tarnautojų atlyginimams atkurti, bet nesukrapštyta 49 mln. litų kultūrininkų darbo užmokesčiui padidinti.
Kultūros ir meno darbuotojų atlyginimų kėlimo programa vėl nustumta į ateitį. Naujoji valdžia jiems negrąžino net to, ką atėmė senoji per krizę. Sąžinė ir polėkis juk neleis kultūrininkams dėl to dirbti blogiau, ar ne?
Metų ginčas
Šie metai prasidėjo principine dviejų kino stovyklų polemika: kas vertingiau – autorinis ar komercinis kinas? Buvo teigiama, kad autorinis kinas daromas „sau“, o komercinis – tautai, kuri eina į tuos seansus būriais ir suneša tų filmų kūrėjams milijonus. Tuo metu vargšas autorinis kinas tik prašo tų milijonų iš valstybės, o pats nieko neuždirba.
Prieš milijonus nepapūsi, o dėl žiūrovų dėmesio galima ir pasiginčyti. Juk autorinis – originalus, savitas, meniškas – lietuvių kinas nuolat dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose ir laimi juose prizus. Vadinasi, jo auditorija – begalinė, valstybės sienų neribojama.
Komercinis kinas svetur tituluojamas kaip „domestic“, t.y. „naminis“, sukurtas pagal vietos standartus, dažnai pasiskolinus populiarų turinį, linksmina tik čia pat esančius tautiečius. Juk, tarkime, į filmą „Kaip pavogti žmoną?“ net ir kviečiama kaimyniškai: „Eik į kiną ir pamatyk bajerius, kurie tavęs laukia.“
Metų išvyka
Šiemet pradėjęs veikti naujai įsteigtas Lietuvos kino centras nutarė skelbti pasauliui, kad Lietuvoje pradedamas kurti kinas. Tam reikalui didelė komanda išsiruošė į Kanų kino mugę su specialia emblema – beveik tokia pat, kaip Kanų festivalio palmės šakelė. Tik lapų buvo mažiau, nes pasaulis juk turi matyti: „Watch it grow“, kitaip tariant, mūsų šalies kinas auga.
Didžioji Lietuvos kino centro komanda, matyt, nežinojo, jog Kanai Lietuvos kino augimą mato nuo 1966 metų, kai festivalyje – o ne jo metu rengiamame filmų turguje – buvo rodoma Arūno Žebriūno „Paskutinė atostogų diena“ ir ten pelnė Didįjį prizą jaunimo filmų konkurse.
Tame pačiame Kanų festivalyje, o ne turguje, buvo rodomi Almanto Grikevičiaus, Šarūno Barto, Arūno Matelio, Valdo Navasaičio, Kristijono Vildžiūno filmai.
Tai kino menininkai Kino centro komandai šiemet ne kartą priminė, o ir pats centras jau žino, kad Lietuvos kinas ne nuo centro įkūrimo prasidėjo. Nuo to laiko Lietuvos kino centras ėmė negailėti kinematografininkams lėšų kelionėms į festivalius ir nuolat skelbia, ką parėmė.
Metų įvertinimas
Didžiausio metų laimėjimo vizualiojo meno srityje titulas turėtų atitekti Lietuvos paviljonui „oO“, kuris šių metų Venecijos bienalėje pelnė specialųjį žiuri paminėjimą, prilygstantį antrajai vietai tarp visos planetos šalių nacionalinių paviljonų.
Meno pasaulyje tai nė kiek ne mažesnis įvykis nei kuris nors iš Rūtos Meilutytės sidabro medalių ar Lietuvos krepšinio rinktinės antroji vieta šių metų Europos čempionate.
Meno ir sporto pergalių sugretinimas šį kartą itin prasmingas, nes jungtinį Lietuvos ir Kipro paviljoną lietuvių kuratorius Raimundas Malašauskas pristatė ne prabangiuose Venecijos didikų apartamentuose, o sportininkų prakaito persmelktoje šio miesto sporto rūmų erdvėje.
Nepiktai pasišaipęs iš Venecijos bienalės tradicijos – įvairių šalių paviljonų varžybų – R.Malašauskas nesunkiai šias varžybas laimėjo. Kaip toje pasakoje apie ežį, aplenkusį kiškį.
Nors Lietuvos ir Kipro paviljonas pelnė žiuri apdovanojimą už „kuravimo formos, sujungusios dvi šalis į vieną patirtį, originalumą“, turbūt dar niekuomet Lietuvos pasirodymas Venecijoje nebuvo toks lietuviškas.
Šiuo metu Paryžiuje gyvenantis R.Malašauskas ne tik puikiai išmano šiuolaikines meno madas, bet ir leidžia sau išlikti tikru lietuviu, kuris po parodos atidarymo skuba žiūrėti krepšinio. Todėl meno ir sporto, kaip ir ant bankroto slenksčio atsidūrusio Kipro bei posovietinės Lietuvos sąsajos šiame projekte – provokuojamos ir nevienareikšmės.
Dar vaikystėje kuratoriaus pamėgtos Vytautės Žilinskaitės pasakos, sovietmečio kasdienybę dokumentuojančios Algirdo Šeškaus fotografijos, paskutinis įspūdingiausio asmeninio muziejaus Lietuvoje įkūrėjo Kazio Varnelio tapybos darbas Lietuvos paviljone puikiai derėjo su gerokai jaunesnių Lietuvos, Kipro, Prancūzijos ar JAV menininkų kūriniais, kuriuose dažnai suskambėdavo įvairių lietuviškų istorijų atgarsiai.
Metų klausimas
16 metų išgyvenęs scenoje, aplankęs per 40 valstybių, suvaidintas daugiau nei 70 teatrų, 215 kartų svarstęs „būti ar nebūti“ E.Nekrošiaus „Hamletas“ gruodžio viduryje atsisveikino su žiūrovais, o jų daugumą nuolat sudarydavo jaunimas.
Šio spektaklio niekada nereikėjo reklamuoti, bilietai būdavo iškart išperkami, net jei vaidinimo dieną vykdavo lemtingos krepšinio rungtynės. Kodėl reikėjo atsisveikinti? Šią paslaptį „Hamletas“ nusinešė į užkulisius.
Metų laviravimas
Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) be jokių proginių subsidijų, pats palopęs varganą biudžetą komercinėmis programomis, 25-mečio proga Kongresų rūmų scenoje subūrė tikrą klasikos žvaigždyną, griežia sudėtingus, etapinius repertuaro kūrinius.
Jubiliejinis kolektyvo sezonas įsimins ilgam jau vien dėl atlikto ciklo „Visi L.van Beethoveno koncertai fortepijonui“. G.Rinkevičiaus diriguojamas LVSO ir 23 metų pianistas Lukas Geniušas, per du vakarus pagroję penkis paskutinio Vienos klasiko koncertus, dovanojo publikai vienus geriausių Lietuvoje kada nors surengtų fortepijoninės muzikos vakarų.
Deja, ne tokios programos, bet popsas užkaišo LVSO biudžeto spragas. Todėl naujametę savaitę Kongresų rūmuose sukasi pašėlusi pramoginių koncertų karuselė. Galbūt suktųsi kur kas dažniau, jei ne artistų idealizmas ir tikro meno alkis, kurio, atrodo, visai nejaučia valdantieji šalį.
Metų miestas
„Laimė, kad dar yra žmonių, kuriems rūpi muzika, o ne vien uždarbis“, – džiaugėsi Kauno miesto simfoninio orkestro (KMSO) vadovas Algirdas Treikauskas, šiemet nustebinęs Lietuvą netikėtu šio kolektyvo proveržiu.
„Kaunas – pasaulinių klasikos žvaigždžių traukos centras!“ – tai Ostapo Benderio lūpų verta frazė, bet ji ne iš piršto laužta. Šiemet Kaune su šio miesto simfoniniu orkestru koncertavo būrys geriausiose pasaulio scenose dainuojančių solistų. Negana to, svarbius savo karjeros albumus čia įrašė vienas ryškiausių „bel canto“ tenorų amerikietis Lawrence’as Brownlee ir elitinėse scenose graibstomas rusų bosas Ildaras Abdrazakovas.
Būtent Kaune su šio miesto kolektyvais įamžintas operos istorijai svarbus Giuseppe Verdi „Simonas Bokanegra“, atliekamas solistų, kurie dainavo šią operą ir Niujorko „Metropolitan Opera“ scenoje, – Dmitrijaus Chvorostovskio, Barbaros Frittoli, kitų. JAV kompanijos „Delos Music“ išleistos kauniečių kompaktinės plokštelės kitų metų pradžioje bus pristatomos Niujorke.
Be to, pats KMSO su operos pažibomis jau ne kartą koncertavo pagrindinėje Helsinkio salėje „Finliandia“, šiuo metu rengiasi pasirodymams su D.Chvorostovskiu Vilniaus, Rygos ir Talino arenose.
O juk šie muzikantai gauna vos didesnį už minimalų atlyginimą, plėšosi per kelis darbus, kad išlaikytų šeimas. Kauno kultūrininkų gyvenimas kur kas sudėtingesnis nei Vilniaus – jų gerovė daugiausia priklauso nuo miesto savivaldybės, kurios finansinės galimybės yra ribotos.
Metų nepasitenkinimas
Auksinių scenos kryžių komisija nerado pretendentės apdovanojimui už geriausią sezono moters vaidmenį – nei už pagrindinį, nei už antraplanį. Tai tapo populiaria diskusijų ir piktinimosi tema.
Gudriausi diskutuotojai žėrė viešus pareiškimus, kaip ir dera kilniems riteriams.
Kai sostinėje įsikūrusi „Menų spaustuvė“ sukvietė komisiją ir visuomenę konstruktyvios diskusijos, joje buvo pasigesta kaip tik tų aršiausių rūpintojėlių dėl skriaudos moterims. Kilnumas buvo reklama?
Metų persikėlimas
„Regis, tokios tendencijos: ir rimtos premijos kraustosi anapusybėn, oi, atsiprašau – virtualybėn“, – tokiais žodžiais poetas Aidas Marčėnas palydėjo naujieną apie Vytauto Kubiliaus premijos skyrimą Virginijui Gasiliūnui.
Šiam literatūros tyrinėtojui apdovanojimas lapkritį buvo įteiktas už literatūros istorijos ir kasdienio jos gyvenimo kritinę refleksiją asmeniniame tinklaraštyje virginijus.blogpost.com.
Visas pasaulis jau keletą metų viena koja stovi internete, o mes į jį, atrodo, rimčiau ėmėme žiūrėti tik šiemet. Tai liudija ne tik dėmesys V.Kubiliaus premijos laureato puikiam tinklaraščiui, bet ir dar keli faktai.
Į tradicinius Metų knygos rinkimus šiais metais pirmąsyk pateko elektroninė knyga – Dainiaus Dirgėlos eilėraščių rinkinys „Stebėto jo užrašai“.
Elektroninės erdvės teikiamomis galimybėmis išmoningai naudojosi ir populiariosios literatūros atstovai – romaną „Vilko valanda“ išleidęs Andrius Tapinas ir „KGB vaikų“ autorius Justinas Žilinskas.
Ar tai paskatins ir kitus lietuvių rašytojus, neturinčius net asmeninių svetainių, ateityje į internetą žvelgti ne kaip į visapusį blogį, o kaip į dar vieną galimybę pasiekti savo skaitytojus?
Metų rūmai
Liepos mėnesį oficialiai atidarytas skandalingomis statybomis pagarsėjęs Valdovų rūmų muziejus netikėtai sužavėjo daugybę šio projekto priešininkų.
Net nenorintys pasirodyti išverstakailiais lietuvių menotyrininkai puse lūpų prašneko apie neblogą senųjų mūrų ekspoziciją rūsiuose, unikalią koklių kolekciją ir keletą įdomių gobelenų.
Iš Lenkijos, Italijos, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių plūstelėję karališkųjų rezidencijų, dinastijų ir papročių tyrinėtojai negailėjo komplimentų ir atstatymo entuziastams, ir tyrinėtojams bei kolekciją formuojantiems muziejininkams. Atvykėlius maloniai nustebino ir savo istorija gerokai labiau nei kitų šalių bendraamžiai besidomintis Lietuvos jaunimas.
Valdovų rūmuose kelias valandas užtrunkantys turistai visai netikėtai papildė ir restoranų, barų bei viešbučių savininkų kišenes. Dabar pasižvalgę po mūsų sostinę svečiai nebespėja iškeliauti į Rygą, todėl bent vieną smagų vakarą praleidžia Vilniuje.
Metų skandalas
Metus vainikavusios Nacionalinės kultūros ir meno premijos šįkart visos šešios buvo paskirstytos už viso gyvenimo nuopelnus – laureatų amžiaus vidurkis viršijo 70 metų.
Niekas neabejoja, kad visi šeši laureatai yra nusipelnę garbiosios premijos, bet atsižvelgiant į šiemetį paveikslą gal pačią premiją derėtų pervadinti Nacionaline renta tik vyrams, kuriems per 60.
Juk jau antri metai nė viena moteris menininkė nėra verta nacionalinės reikšmės pagarbos ir nė vienas nepensinio amžiaus menininkas turbūt nesukuria Nacionalinių premijų komisijos taip mėgstamo ir laukiamo „proveržio“.
Negana to, šiųmečių premijų skyrimo ceremoniją palydėjo ir skandalas dėl užkulisinių žaidimų, susijusių su šmeižikiškais laiškais dėl vieno kandidato – menininko Artūro Railos – neva kūrybinių nuodėmių. Tik patys komisijos nariai žino, ar tie laiškai turėjo įtakos jos sprendimui.
Metų viešnagė
Šiemet Lietuvoje pagaliau pamatėme pasaulinę šokio scenos legendą – vokiečių choreografės Sashos Waltz spektaklį „Kūnai“, jau tapusį chrestomatija.
„Naujojo cirko savaitgalyje“ viešėjo kita tarptautinė įžymybė – žongliravimo trupė „Gandini Juggling“ su kerinčiu spektakliu „Dūžiai“, kuris ištisą mėnesį buvo su triumfu vaidinamas garsiajame Edinburgo festivalyje.
„Sirenos“ parodė O.Koršunovo „Perą Giuntą“, sukurtą Oslo nacionaliniame teatre ir pelniusį lietuviui geriausio režisieriaus titulą Norvegijoje.
Tačiau visa tai niekai, palyginti su Maskvos J.Vachtangovo teatro gastrolėmis ir Rimo Tumino režisuotu „Eugenijumi Oneginu“ – į šias gastroles rinkosi ne tik teatralai ir verslininkai, bet net seimūnai, atlėkę automobiliais su švyturėliais.
Galbūt jie tikėjosi sutikti geriausią režisieriaus draugą Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir pasiderėti su juo dėl dujų kainos? (LR)
