A.Jančoro sukurti iškilių menininkų kino portretai vis išnyra ekranuose, kai reikia tuos menininkus pasveikinti, paminėti ar išlydėti, rašo „Lietuvos rytas“.
Pats kinematografininkas į jokius savo jubiliejus niekada nekreipė dėmesio.
Ir 70-mečiui artėjant perspėjo artimuosius dar prieš metus: „Važiuosim į Alpes slidinėti. Nenoriu būti namuose, nenoriu svečių, tostų ir kitų absurdų.“ Slidinėti ir kvailioti su motociklu – A.Jančoro didieji laisvalaikio džiaugsmai.
Bet artėjant jubiliejaus datai artimieji vienas po kito ėmė vardyti priežastis, dėl kurių į Alpes jie tikrai negalės išvykti.
Sausio pradžioje 70 metų sulaukusį A.Jančorą giminės įsodino į mašiną, užrišo akis ir vežė jam nežinoma kryptimi.
„Jaučiau, kad važiuojam miško keliu. Nelygiu, vingiuotu, – pasakojo A.Jančoras. – Supratau ir tai, kad mano vežėjams maršrutas nepažįstamas. Pasiklydom, ieškojom pagalbos.
Pagaliau įvedė mane į trobą, pasodino ant sofos, atrišo akis.
O tada – lyg amerikietiškame filme: staiga atsivėrė užuolaida, už jos – mylimiausi žmonės: mano šeima, sesers šeima, brolio šeima.
Kadangi nelabai dažnai matomės, praleisti vakarą su brangiausiais žmonėmis buvo didelė ir maloni dovana. Nebepykau, kad nenuvykome į kalnus.
– Ar susitinkate su kolegomis kinematografininkais? Žiūrite naujus filmus?
– Keista, kadaise dirbome kartu, o dabar pasimatome kokį kartą per dvejus metus.
Sunaikintas mūsų lizdas – Kino studija, į kurią vedė visi keliai. O į naujų filmų premjeras nebegaunu kvietimų. Gyvename individualių pasaulių epochoje. Gaila. Apmaudu.
– Porą pastarųjų metų filmavote jau šviesaus atminimo kino režisierių Arūną Žebriūną, jo šeimą, kurioje – visi menininkai. Artėja jūsų filmo premjera?
– Filmo darbai artėja prie pabaigos. Pavyko nufilmuoti tikrai įdomių, vertingų akimirkų. Jau ir sumontuota.
Dar liko darbo kompozitoriui, garso operatoriui, gamintojams.
Darbai visada sustoja, kai nėra iš ko už juos mokėti. Tokia kino žmonių dalia – pauzės, rūpinimasis, kad galėtum tęsti, tada laukimas.
Tai bus ilgametražis filmas.
Prisimindamas anuos laikus, kai dokumentika, kuriama Lietuvos kino studijoje, daugiausia buvo trumpo metražo, stebiuosi, kaip mes sugebėdavome tilpti į 10 minučių ir daug per jas pasakyti.
Kas mums atsitiko, kad dabar jaučiamės nieko nepapasakoję apie žmogų, jei nesusukame apie jį mažiausiai valandos trukmės filmo?
– Priklausote tai lietuvių kinematografininkų kartai, kuri dirbo daug ir sėkmingai.
Staiga – sustojimas, tuštuma. Daugelio talentingų kino žmonių kūryba nutrūko ne dėl to, kad nė 50 metų nesulaukę autoriai būtų pristigę idėjų, bet todėl, jog jauna nepriklausoma šalis nepajėgi finansuoti tokio nepigaus meno.
Koks jūsų atmintyje išliko permainų laikas?
– Tuo metu filmavau „Marių“ ir su Jonu Pakuliu režisavau. Tai dviejų dalių juosta pagal Kazio Almeno istorinį romaną.
Dirbome keletą metų, gyvenome tuo filmu.
Pradėjome vienoje Lietuvoje, o kai baigėme 1992 metais, jau buvo kita. Bet baigtą filmą dar reikėjo vežti į Maskvą, atsiskaityti, nes finansavo jie.
Lietuvos kino studija byrėjo į susivienijimus, žmonės buvo atleidžiami. Visi laisvi. Nereikalingi. Buvo neįmanoma patikėti: kaip čia taip staiga? Kaip gali nereikėti kino?
Kūrėme naiviausius išsigelbėjimo planus. To laiko kinematografininkų likimai katastrofiški. Kiek ligų, sulaužytų gyvenimų. Daug kas dar ir nežinoma, neatskleista.
– Kaip radote išeitį? Kokia 1997 m. įsteigtos „A.Jančoro videoantologijos“ istorija?
– Iš pradžių tai buvo vienas mano naiviųjų studijos gelbėjimo planų. Kadangi visas Kino studijos turtas – taigi ir filmai – dūlėjo niekam nereikalingi, sumaniau, kad reikia juos perrašyti į vaizdo kasetes.
Juk tai lietuvių kino klasika! Mūsų visų gyvenimai. O vaizdo kasetės tuo metu buvo naujiena, mada, visiems jų reikėjo. Bet mano planas su lietuviškais filmais nieko nesudomino.
Pamažu susitaikiau su mintimi, kad dirbu savarankiškai, pats rūpinuosi savo filmais. Jiems kurti įsteigiau „A.Jančoro videoantologiją“ – iš anos idėjos liko tik pavadinimo dalis.
– Jūsų jubiliejaus dieną televizija priminė neseniai jūsų sukurtą filmą „Mocarto obuoliai“ – dirigento ir pedagogo Sauliaus Sondeckio portretą. Nuo pat karjeros pradžios filmavote žymius meno žmones – Jadvygą ir Valeriją Čiurlionytes, kompozitorių Giedrių Kuprevičių („Seserys“, „Maestro jaunesnysis“, abu filmai – Roberto Verbos), menotyrininką Paulių Galaunę, aktorių Laimoną Noreiką.
Iš patirties pasakykite, ar yra kokia nors filmų apie žinomus žmones specifika?
– Manau, kad nėra. Filmuodamas ir žymų, ir visai nežinomą asmenį turi jį pamilti ir atskleisti, o jis tavimi turi pasitikėti. Reikia normalaus kontakto.
Stengiuosi nei labai šlovinti, nei provokuoti svetimas žmogui situacijas. Negaliu garsaus menininko pasodinti nuogo į vonią, o kito paprašyti, kad jis eitų ieškoti savo buvusios meilės.
Esu stebėjimo dokumentikos šalininkas. Gerbiu ir stebiu.
Filmuojamas žmogus jaučia, kur link tu lenki. O juk kiekvienas esam ir šventasis, ir nusidėjėlis, ir nusipelnęs, ir nusikaltęs.
Prisiminkime režisierių Juozą Miltinį. Didžiulis menininkas, garbinamas ir gerbiamas, bet, antra vertus, baisiausiai keikiamas dėl sunkaus, nesugyvenamo charakterio. Kas svarbiau? Man – rezultatas, kurį jis paliko kaip menininkas.
Kartais kurdamas kiną pajunti tam tikrų pikantiškų detalių, kurios galbūt pasaldintų juostą ir galėtų smalsuolius traukti, kaip dabar populiaru: ką jis valgo, ką perka, su kuo pykstasi.
Bet juk tai neatskleidžia žmogaus esmės.
Operatoriaus dešimtmečiai ir filmai
A.Jančoras kilęs iš Suvalkijos. 1973 m. įgijo kino operatoriaus profesiją Maskvos kinematografijos institute VGIK.
Per 20 metų Lietuvos kino studijoje nufilmavo apie 20 teminių kino žurnalų, apie 40 dokumentinių, vaidybinių kino ir televizijos filmų.
Dirbo su lietuvių dokumentikos meistrais R.Verba, V.Starošu, R.Šiliniu, ne kartą pelnė apdovanojimus už geriausią operatoriaus darbą. Filmavo ir vaidybinius filmus.
Režisavo vaidybinius filmus „Marius“ (1992 m.) ir „Aš nežinau, kas aš esu“ (1995 m.) pagal paskutinius V.Žalakevičiaus scenarijus.
1997 m. įsteigė VšĮ „A.Jančoro videoantologija“, kuria dokumentinius filmus apie svarbius Lietuvos kultūrinio gyvenimo įvykius ir asmenybes.
