K.Tamulevičiūtė pirmąją knygą „Pasakojimas apie vieną miestą“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) lietuvių skaitytojams pateikė pernai. Esė, autobiografinių novelių rinkinyje jauna rašytoja pažvelgė į Sarajevą, bosnių kasdienybę.
„Gimiau 1989 metais Šiauliuose. Baigiau Vilniaus universiteto lietuvių filologijos ir slovėnų kalbos bakalauro studijas, šiuo metu Sarajevo ir Bolonijos universitetuose tęsiu demokratijos ir žmogaus teisių magistro studijas. Gyvenu Sarajeve. Pirmoji publikacija spaudoje – 2008 metais „Literatūroje ir mene“. Eilėraščių, esė ir grožinės literatūros vertimų iš slovėnų, kroatų ir bosnių kalbų publikavau „Gintaro lašuose“, „Naujojoje Romuvoje“, „Metuose“ ir „Šiaurės Atėnuose“, – savo kol kas trumpą autobiografiją išdėstė K.Tamulevičiūtė, atsakiusi į lrytas.lt klausimus
– Kristina, papasakokite, kaip atsidūrėte Sarajeve? Ar šiame mieste jums labiau patinka nei gimtuosiuose Šiauliuose?
– Studijavau lietuvių filologiją ir slovėnų kalbą. Tai nebuvo atsitiktinis pasirinkimas, nes „mažos ir egzotiškos“ kalbos man visada atrodė įdomios. Išmokusi slovėniškai, nusprendžiau pasimokyti ir bosnių, kroatų, serbų kalbų, o kadangi esu įsitikinusi, kad kalbos iš knygų neišmoksi, kaip slavistikos studentė ir vertėja, išvykau į Sarajevą studijuoti vietinės kalbos ir literatūros.
Iš pradžių Bosnijoje planavau pasilikti vieną semestrą, bet taip nutiko, kad likau net dvejus metus. Kodėl? Nes Sarajevas man pasirodė savas, žavėjo draugiški ir atviri žmonės, puikūs teatro spektakliai, įdomios ir gyvos literatūros paskaitos, kurias vedė rašytojai, poetai ir dramaturgai.
Labai vertinau tai, kad bet kuris Filosofijos fakulteto dėstytojas, pastebėjęs, kad studentas domisi jo dėstomu dalyku, neatsisako po paskaitų susitikti prie kavos puodelio fakulteto kavinėje, padiskutuoti, netgi pasidalinti asmeninėmis savo knygomis.
Vilniuje man to labai trūko, nes dėl greitesnio gyvenimo tempo mes, lietuviai, esame labiau susikaustę, susidomėję tik savais reikalais ir rūpesčiais, nerandame laiko nei vienas kitam, nei sau.
Kita vertus, Sarajeve man buvo sunku prisitaikyti prie oro sąlygų – rudens rytais visą miestą kausto smogas, dažnai lyja, vasarą temperatūra pakyla iki 30 laipsnių ir daugiau karščio, žiemą nukrenta iki 30 šalčio.
Tokio sniego, kaip Sarajeve, niekur nemačiau. Dėl didžiulių pusnių būna visiškai sustabdytas transportas, uždarytos visos įstaigos ir paskelbta nepaprastoji padėtis. Tiesa, šiuos nepatogumus atpirkdavo miestą supančių Alpių vaizdai, tai didžiausia Sarajevo puošmena.
Kitaip tariant, kiekvienas miestas turi savų pliusų ir minusų, tas pasakytina ir apie Sarajevą, ir apie Šiaulius. Iš gimtojo miesto visada norėjau ištrūkti, bet tai nereiškia, kad jis man nemielas. Gimtojo miesto, kaip ir tėvų, pasirinkti negalima, o tai įpareigoja.
– O kada apskritai susidomėjote literatūra, nusprendėte griebtis plunksnos?
– Ko gero, pradinėje mokykloje. Pamenu, kad labai ilgai ir sunkiai mokiausi riesti rašytines raides, o kuo daugiau prakaito įdedu dirbdama, tuo mielesnis būna rezultatas.
Tiesa, ilgą laiką rašiau tik sau ir tik „į stalčių“. Pirmajai rimtai publikacijai pasiryžau po labai įdomaus ir netikėto susitikimo traukinyje su vieno kultūrinio laikraščio bendradarbiu. O įstabiausia šioje istorijoje yra tai, kad manęs tame traukinyje išvis neturėjo būti, tiesiog kai pirkau bilietą, kasininkė nenugirdo laiko, o kai pastebėjau, kad turiu bilietą ne į dieninį, o į vakarinį traukinį, patingėjau nueiti į stotį jį pasikeisti.
– Kaip jūs, kaip rašytoja, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje?
– Jaučiuosi puikiai ir visuomenėje, ir vienatvėje. Rašymą laikau darbu, ir jį dirbu negalvodama apie savo ar kolegų vaidmenis.
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Didžiuojuosi visais, kai jie būna ką tik parašyti, ir labai nusiviliu, kai juos perskaitau iš naujo, tada pamatau daugybę taisytinų ir silpnų vietų. Populiarus posakis moko, kad tobulumui ribų nėra, tad galbūt ir nereikėtų nusivilti, kita vertus, kas nepasvajoja apie išimtinai gerą darbą?
– Ar rašote kasdien?
– Rašau tada, kai „rašosi“. O tam, kad „rašytųsi“ reikia tylos, vienatvės ir pasiryžimo. Pastarojo, beje, dažniausiai trūksta, todėl rašau retai, o parašytą darbą ilgai taisau ir perrašinėju.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Tai žmogus, kuris nebijo paimti knygos į rankas. Ir nesižavi neskaitytomis knygomis.
– Kas yra gera knyga?
– Ta, kuri įtikina.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Don Kichotas, Oliveris Tvistas, Deivydas Koperfildas, ponas Skrudžas, Drakula, Dorianas Grėjus, Severas Sneipas, Merė Popins, Šerlokas Holmsas, Lesė... Visi skirtingi, bet labai stiprūs.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus?
– Alisa Stebuklų šalyje. Todėl, kad abi negalime atsistebėti patekusios į stebuklingą pasaulį: Alisa – įkrisdama į triušio olą, o aš – gimdama.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašiusi aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti? – Nuoširdžiai pavydžiu Ievai Toleikytei jos novelės „Klevų akis“. Labai pasiilgstu gyvos, spalvingos prozos, kurioje dirbtinai nekeliamos socialinės problemos, nėra jokių užuominų apie depresiją, skaudžius nusivylimus ir neteisingą pasaulį. Gal dar norėčiau būti parašiusi Drago Jančaro romaną „To noč sem jo videl“ („Tą naktį mačiau ją“) – svajoju šią knygą išversti iš slovėnų į lietuvių kalbą. Tai – nepaprastai gražiai parašytas kūrinys apie Pirmojo pasaulinio karo realijas ir netektis.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Bosnių rašytojo ir mano buvusio dėstytojo Nenado Veličkovičiaus „Otac moje kćeri“ („Mano dukters tėvas“). Dėl to, kad knygoje švelniais pokalbiais su vaiku atskleidžiamos giliausios visuomenės problemos, kurios mažos mergaitės akimis atrodo visai lengvai išsprendžiamos ir kvailos. Manau, kad šią knygą turėtų perskaityti kiekvienas kritikas ir žurnalistas, tereikia ją išversti.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Visada ir nuolatos skaitau savaitraštį „Šiaurės Atėnai“, dažnai jie man atstoja langą į literatūros pasaulį. Dar labai iš lėto vartau Stendalio romaną „Raudona ir juoda“, o rytais, vietoj bandelės prie arbatos, skaitinėju Vinco Kudirkos satyras. Kai buvau maža, jas man deklamuodavo prosenelė. Dabar, kai užaugau ir esu mama, skaitau jas tam, kad žinočiau, ką pasakyti sūnui, tada, kai paprašys patarimo.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Knygos yra malonumas. O absoliuti dauguma žmonių apie malonumus kažkodėl vengia kalbėtis – jie mieliau diskutuoja apie rūpesčius ir pareigas.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Grožinė literatūra man brangiausia tada, kai skaitau rankose laikydama rašalu kvepiančią knygą. Bet elektroninių knygų visiškai atmesti irgi negaliu – be jų nebūčiau galėjusi parašyti nei bakalauro, nei magistro baigiamojo darbo. Trumpai tariant, elektroninės knygos yra patogus dalykas. Bet patogumas ne visada yra malonumo sinonimas.
