- Kaip pateko „Skrajojantis olandas“ į jūsų repertuarą? Kelintą kartą dainuosite šią partiją? – pasiteiravau A.Švilpos.
– Dainuoju gal nuo 2007 metų. Pirmą kartą Olandą parengiau su dirigentu S.Solteszu. Tai vienas geriausių, profesionaliausių dirigentų pasaulyje, su kuriais man teko dirbti. Jis yra iš tų, kurie tikrai žino, ko nori iš atlikėjų, ir visada visada pasiekia savo.
Labai daug kartų su S.Solteszu dainavau šį veikalą - jis 16 metų buvo Eseno operos teatro direktorius ir vyriausiasis dirigentas.
- Vienas vokiečių kritikas rašė, kad klausant jūsų Olando per kūną eina šiurpas. Kaip jums pavyksta tai pasiekti?
- Olandas visų pirma yra mistinė būtybė, kaip Mefistofelis ar koks kitas. Mistika turi atsispindėti ir dainavime. Manau, R.Wagneris tai labai gerai išreiškė muzika.
Laimė, kad šį vaidmenį kūriau su tokiu profesionalu kaip S.Solteszas. Jis reikalauja to, kas parašyta partitūroje. O kai įsiskaitai į partitūrą ir atlieki tai, kas joje parašyta, tada ir pavyksta padaryti taip, kaip norėjo genijus.
Vaidybos prasme tenka paklūsti režisieriaus reikalavimams. Kiekvieno jų traktuotė sava. Naujausiame pastatyme Sankt Galeno teatre Šveicarijoje, kur spektakliui diriguoja Modestas Pitrėnas, Olandas traktuojamas vos ne kaip zombis. Kituose pastatymuose jis žmogiškesnis.
- Šiais laikais madingos ir radikalios traktuotės. Antai rusų režisierius Vasilijus Barchatovas, pažįstamas ir Lietuvoje, viename Maskvos teatrų neseniai pastatė „Skrajojantį olandą“, kurio pagrindinis herojus – kino žvaigždė, norinti ištrūkti iš komercinių scenarijų gniaužtų. Ar jums teko dalyvauti tokiuose pastatymuose?
– Persikūnyti į visiškai kitokią sferą dar neteko. Kiek teko dainuoti Olandų, jie būdavau daugiau orientuoti į mistiką, o ne į buitį. Man Olandas daugiau mistinis personažas. Bet jeigu režisierius sugeba pagrįsti ir sudėti visus taškus ant „i“, kodėl gi ne? Kuo keisčiau, tuo įdomiau būna, svarbu, kad pasiteisintų.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate atlikdamas Olando vaidmenį?
– Tai sudėtinga boso-baritono partija. Kiekvienam dainininkui ji yra iššūkis, kaip ir dauguma R.Wagnerio operų. Ypač - tetralogija „Nybelungo žiedas“: herojus dažniausiai dainuoja vienas, choro mažai, lieki vienas, tarkime, valandai ir 30 minučių. Ir už nieko nepasislėpsi – nei už partnerio, nei už choro. Ir negali pasileisti fonogramos, jei blogiau tąsyk jautiesi. (Juokiasi.)
– Jūsų repertuare yra ir R.Wagnerio, ir Giuseppe Verdi – dviejų didžiųjų, kurių jubiliejų pernai minėjome, – operų. Kuris autorius jums artimesnis?
– Aš mieliau dainuoju R.Wagnerį. Nors atlikti R.Wagnerio muziką reikia ištvermės, nes operos ilgos, nors reikia didelės balso emisijos, nes jo orkestre per šimtą instrumentų ir jie neturėtų užgožti balso, R.Wagneris – kaip narkotikas: kuo daugiau vartoji, tuo labiau nori.
– Kaip atėjote į R.Wagnerį: sąmoningai, atsitiktinai, taip susiklostė likimas?
– Ko gero, lėmė Dievo ranka – ji iš viršaus stumdo vieną vienur, kitą kitur. Taip ir atsiduri ten, kur esi.
Į šitą muziką ėjau palaipsniui. Pradėjau nuo mažų partijų Wolfgango Amadeaus Mozarto operose ir prie R.Wagnerio pratinausi labai atsargiai. Jei Dievas davė ir dainininkas elgiasi teisingai, galima pamažu ištobulinti savo balsą. Jei neapskaičiuosi jėgų, gali nebeatgauti formos, pertemti balsą – tai blogiausia, kas dainininkui gali nutikti.
Dar sykį pakartosiu: didelė laimė buvo sutikti tokį teatro vadovą ir dirigentą kaip S.Solteszas, kuris yra dar iš tų senųjų mohikanų, sergančių už savo ansamblį, savo dainininkus. Jis juos globoja ir leidžia jiems augti, nors ir reikalauja labai daug. S.Soltezas leido balsui bręsti. Jei viskas vyksta teisingai, dainininkas atsiduria ten, kur ir turi atsidurti pagal savo balso galimybes.
– Šią vasarą atsitiktinai nugirdau vienos į Vokietiją išvykusios dainininkės graudų skundą telefonu maestro Vladimirui Prudnikovui, kad nebegali nieko išdainuoti. Jūs, kaip suprantu, išvengėte tokių rifų?
– Kai išvykau iš Lietuvos, o tai buvo seniai, dar 1995 metais, ir patekau į operos studiją Ciuriche, taip pat skambindavau V.Prudnikovui ir prašydavau, kad jis manęs paklausytų per telefoną, patartų, ką daryti. Kiekvieno dainininko toks likimas. Kol paukščiai, palikę savo tėvus, o kartu ir mokytojus, suranda savo kelią ir išmoksta gyventi, praeina laiko. Bet išgyvena. O kiti gal ir neišgyvena.
Panašiai ir dainininkams: kai nuo mokytojo atsiskiri, būna sunku. Reikia atrasti save, nepalūžti. Tai nelengvas kelias.
– Dainuojate daug R.Wagnerio. Ar iš Bairoito dar negavote kokio pasiūlymo arba kvietimo?
– Viskam savas laikas. Aš R.Wagnerį dar tik pradedu dainuoti. Keturiasdešimt metų dainininkui gal ir branda, bet R.Wagneriui – tik pradžia. Be to, stengiuosi dainuoti ne tik šį autorių. Pavyzdžiui, šiemet dainuosiu Georgo Friedricho Handelio operoje.
O dėl Bairoito... Ką gali žinoti: ateis laikas bus ir vaikas.
– Vilniuje Lohengriną dainavęs jūsų kolega rusų tenoras Leonidas Zachožajevas pasakojo, kad ar tai Čilėje, ar Argentinoje yra dalyvavęs „Nybelungo žiede“ tetralogijoje, suspaustoje iki 8 valandų. Ir tokį leidimą davusi Wagnerių šeima. Kaip vertinate tokius eksperimentus? Gal išties XXI amžiaus žmonės nebeturi laiko keturis vakarus paeiliui klausytis operos ir jiems užtenka tokios adaptacijos?
– Mano nuomone, tai jau nebuvo „Nybelungo žiedas“. Pavyzdžiui, tame pačiame Bairoite būna rodomas „Nybelungo žiedas vaikams“ ir sumetama visa tetralogija per tris valandas. Bet su tikruoju „Nybelungo žiedu“ tai neturi nieko bendra. Septyniolika su puse ir aštuonios valandos - tas pats, kas paimti populiaraus kompozitoriaus pagrindinius motyvus ir sukurti popuri.
Jeigu išmeta 10 valandų muzikos, tai kas lieka? Votanui per tris vakarus – „Reino auksą“, „Valkiriją“ ir „Zygfrydą“ – reikia dainuoti apie keturias valandas. Vadinasi, adaptuotame variante vos ne visas „Žiedas“ susitraukia iki Votano partijos.
Bet ką padarysi – krizės laikai, visi taupo, teatrai – taip pat, ir ieško, kaip išsisukti. Man tai nepriimtina.
– Bet vokiečiai labai protingai ugdo klausytojus, jeigu parengia spektaklius „Nybelungo žiedas vaikams“.
– Vokiečiai puikiai dirba, turi sistemą, ugdo klausytojus. Vaikai pratinami prie operos nuo mažens. Pavyzdžiui, mūsų teatre darbuotojai vykdo edukacinę veiklą: supažindina su operos spektaklio statymu, scenos apšvietimu, dekoracijų gamyba, orkestro lože, ateina muzikantai, pagroja jiems leitmotyvus, o ir patys moksleiviai gali padainuoti, pavaidinti specialiose klasėse. Jaunoji karta auginama taip, kad žinotų ir suprastų, kas yra operos menas.
Užtat Vokietijoje, kurioje gyvena apie 80 mln. žmonių, yra daugiau operos teatrų nei visame pasaulyje kartu sudėjus. Vien Reino-Vestfalijos žemėse, kur mes gyvename, yra apie 15 operos teatrų. Eseno, Diuseldorfo, Duisburgo, Dortmundo, Kelno, Bonos - tai tik didieji.
– Girdėjau, kad ir jūsų duktė labai išmani...
– Duktė Kristina jau būdama 15 metų visą „Nybelungo žiedą“ mokėjo atmintinai. Ne tik Votano partiją – tai savaime suprnatama, bet ir Brunhildos. Jei sumaišau savo arijos žodžius, ji pasako: tėti, ne tą žodį pasakei.
Mes turime keletą draugų, kurie ne muzikantai, bet žino tuos veikalus irgi beveik atmintinai ir gali pasakyti, tarkime, kas 1983 m. dainavo Votaną.
Duktė po pusantrų metų važiuos į Lietuvą studijuoti dainavimo. Kiti bėga iš Lietuvos, o mes važiuosime į Lietuvą.
– Opera „Skrajojantis olandas“ apie prakeikimą, laivą vaiduoklį... Ar jūsų nelydi koks nors prakeikimas dainuojant šioje operoje?
– Gal gerasis prakeikimas. Vien nuo praėjusių metų balandžio mėnesio Olandą dainavau apie dvidešimt kartų ir šita muzika niekada nenusibosta.
Yra tekę dainuoti Ludwigo van Beethoveno „Fideliją“ penkiolika kartų per du mėnesius – per paskutinius spektaklius jau negalėdavau tos muzikos klausytis. Viena mėgstamiausių mano operų – Modesto Musorgskio „Borisas Godunovas“. Bet kartą reikėjo per pusantro mėnesio atidainuoti penkiolika spektaklių – pabaigoje man ji jau nebuvo tokia miela.
O dėl „Skrajojančio olando“ – mistika: kuo daugiau dainuoju, tuo labiau patinka.
– Lietuvoje dalyvavote projekte „Arijos iš dušo“. O ar namuose dainuojate duše?
– Ne. Man labiau patinka pirtis.
Darbo – per akis
Bosas-baritonas A.Švilpa, bent keletą kartų per sezoną nuolat grįžtantis padainuoti Lietuvoje, yra atlikęs įvairių vaidmenų Zalcburgo festivalio, Miuncheno, Berlyno, Dresdeno, Štutgarto, Vienos ir kitose operos scenose, kviečiamas dainuoti į Maskvos Didįjį teatrą.
Solistas dirbo su tokiais dirigentais kaip Danielis Barenboimas, Kentas Nagano, Vladimiras Jurovskis, Aleksandras Vedernikovas ir kt.
Yra sukūręs daug vaidmenų: Votano R.Wagnerio keturių operų cikle „Nybelungo žiedas“, Mefistofelio Ch.Gounod operoje „Faustas“, Dono Bazilijaus G.Rossini „Sevilijos kirpėjuje“, Figaro W.A.Mozarto „Figaro vedybose“, Kunigaikščio Igorio to paties pavadinimo A.Borodino operoje, Farlafo M.Glinkos operoje „Ruslanas ir Liudmila“, Eskamiljo G.Bizet operoje „Karmen“, Jono Krikštytojo R.Strausso „Salomėjoje“ ir kt.
Sausio 16 d. „Skrajojančiame olande“ taip pat dainuos Sigutė Stonytė, Egidijus Dauskurdis, Laima Jonutytė, pirmą kartą Eriko vaidmenį atliks Audrius Rubežius, Šturmano – Rafailas Karpis.
