O.Joselianis į Vilnių atvyko savo 80-mečio išvakarėse. „Skalvijos“ kino centre penktadienį jis pristatė autobiografinį filmą „Šantrapa“, sukurtą 2010 m. Šeštadienį žiūrovai išvys O.Joselianio 1999 m. filmą „Sudie, mano karvide“, kuriame pats režisierius suvaidino dvarininką, nuolat geriantį vyną.
Po šio pašaipaus žvilgsnio į Prancūzijos turtuolių gyvenimą O.Joselianis sekmadienį primins savo ankstyvąsias juostas, sukurtas Gruzijoje: trumpametražį „Balandį“ (1961 m.) ir „Pastoralę“ (1975 m.), paskutinį darbą tėvynėje.
Aštuoneri metai galvojimo
Po „Pastoralės“ O.Joselianis kelerius metus negavo leidimo kurti, nors jo vardas buvo žinomas tarptautiniu mastu ir užsienio kino bendruomenė nebuvo abejinga talentingo menininko likimui.
Štai kaip O.Joselianis tai prisimena: „Kaip aš išvažiavau? Kilo didžiausias konfliktas su „Goskino“ (Valstybinis kinematografijos komitetas, veikęs Maskvoje ir vadovavęs visai sovietų kinematografijai. - Red.), t.y. su oficialia propagandos mašina. Jie visus mano scenarijus atmesdavo.
Nusileisti negalėjau, todėl jie su malonumu mane paleido. Juk juos irgi slėgė, kad aš tiek metų nedirbu. Jų vis klausinėjo: „Kodėl jis nekuria filmo?“ „Jis galvoja“, - atsakydavo jie. Na, ką, metus galvoja. Bet aštuonerius metus vien galvoti negalima.
Kita vertus, visai neblogai, kad aštuonerius metus nedirbau, - visą laiką dirbti irgi pavojinga. Be pertraukos dirbti neįmanoma - nustoji gyventi.
Nesugebu baigti vieno filmo šiandien, o nuo rytojaus galvoti apie kitą. Nieko neišeis. Filmas turi pats susigalvoti, apsigyventi galvoje ir pasakyti, koks jis nori būti.“
Ar Prancūzijoje O.Joselianis atrado idealias sąlygas kurti?
„Dirbti Prancūzijoje darosi vis sunkiau, čia blogiau nei cenzūros sąlygomis SSRS, - yra sakęs O.Joselianis. - Sovietų Sąjungoje pasakydavo „ne“ kartą ir visiems laikams. Prancūzijoje visada palieka viltį, bet tenka be galo ilgai laukti. Man atrodo, ši sistema sukurta, kad sulaužytų tau stuburą arba priverstų ekranizuoti Camille Claudel biografiją.“
Tai sakydamas O.Joselianis turėjo omenyje filmą su prancūzų kino žvaigžde Isabelle Adjani apie skulptorės C.Claudel santykius su savo garsiuoju mokytoju Auguste'u Rodinu.
Vidinis pasaulis - uždaras
O.Joselianio filmuose vyrauja bendri planai, nėra stambių, net vidutinių planų. „Kai įsisąmoninau, kad manęs nelabai domina individualybės, kad visi lygūs ir kiekvienas turi savo paslaptį, tapo aišku - stambūs ir vidutiniai planai man nereikalingi.
Kamera negali įsiskverbti į žmogaus vidinį pasaulį. Kad ir kaip stengtumeisi, tai bus netikras striptizas. O jei matai žmogų visu ūgiu, jis tampa tam tikru ženklu. Tą ženklą atpažįstamą padaro režisūra ir paties žmogaus gestai.
Šis principas priešingas tam, kuriuo vadovaujasi režisieriai, dirbantys su tokia aktore, pavyzdžiui, kaip I.Adjani. Filmuodami ją stambiu planu režisieriai siekia pasinaudoti jos emocionalumu, audringu temperamentu, bet jiems niekada nepavyks sužinoti, kas vyksta jos sieloje“, - yra sakęs O.Joselianis.
Aktoriai negauna scenarijaus
O.Joselianis, kaip ir Andrejus Tarkovskis, niekada neduoda aktoriams skaityti scenarijaus, tik papasakoja, ką jiems tą dieną, tą filmavimo akimirką reikės daryti.
„Perskaitę scenarijų jie mato vaidmens perspektyvą, o man to visiškai nereikia, - užsienio spaudai pabrėžė O.Joselianis, Konstantino Stanislavskio mokyklą prilyginantis košmarui. - Jeigu kuri filmą, turi žinoti, apie ką. Kuo daugiau žinos aktorius, tuo labiau jis trukdys režisieriui, nes vaidins rezultatą.
Aš išdaliju aktoriams lapelius su epizodo kadruote, kad jie žinotų, apie ką scena. Tame lapuke aprašyti ir nupiešti tik fiziniai veiksmai. Psichologinius motyvus paaiškinu, kai dirbame su aktoriais. Kadangi dažnai filmuoju neprofesionalus, jų nespaudžiu, mes diskutuojame, jie vaidmenims suteikia savo gyvenimo patirties.“
Tačiau O.Joselianiui būtina, kad būsimojo filmo operatorius kartu dirbtų nuo pat pradžių, nuo scenarijaus kūrimo. Gruzijoje taip ir būdavo, o Prancūzijoje dėl visuotinio užimtumo ne visada pavyksta.
Todėl režisierius itin vertina operatorių Williamą Lubtchansky, 1992 m. filmavusį jo „Drugelių medžioklę“ („Skalvijoje“ filmas bus rodomas sausio 27 d. 14 val. 50 min. ir sausio 28 d. 18 val. 40 min.).
„W.Lubtchansky genialus. Jis sakydavo man: „Otarai, tu darai kvailystes. Otarai, tai blogai. Otarai, man tai nepatinka.“ Man būdavo sunku atsakyti jam tuo pačiu, nes neišmanau jo profesijos.
Su W.Lubtchansky esame kiekvieno kadro, kiekvieno plano bendraautoriai. Mes sugebėjome sukurti filmavimo aikštelėje vaikų žaidimo atmosferą. Tai buvo svarbu bendraujant su techniniu personalu ir ypač su neprofesionaliais aktoriais.“
„Drugelių medžioklėje“ O.Joselianis siekė, kad filmas būtų ne kaip aristokratijos paskutinių mohikanų portretas, o kaip paskutinių šio pasaulio padorių žmonių paveikslas. „Tokių liko tiek mažai, kad juos pastebi iš karto. Norėjau parodyti jiems savo susižavėjimą ir pagarbą.
Kai galvoji apie ateitį, sunku nejausti nevilties. Bet pasaulio pabaigos nuojauta nereiškia, kad neturi būti įsitraukęs į normalų gyvenimą. Katastrofa perspektyvoje egzistuoja su šiandienos poreikiu gyventi. Todėl reikėtų džiaugtis kiekviena gyvenimo minute.“
„Žiemos ekranų“ susitikimai su režisieriumi O.Joselianiu vyks „Skalvijos“ kino centre. Sausio 25 d. 18 val. jis pristatys filmą „Sudie, mano karvide“, sausio 26 d. 18 val. - „Balandį“ ir „Pastoralę“. Bilietų kaina - nuo 13 Lt.
