Rūmus, į kuriuos dabar žengia valstybių vadovai, o anksčiau - vyskupai, generalgubernatoriai ir imperatoriai, kadaise supo mediniai namai, kuriuose prieš kelis šimtmečius plušo amatininkai su šeimomis. Tai aiškėja iš parodos „Pamirštasis Vilnius. Iš Prezidentūros erdvių istorijos“. Ji prieš savaitę atidaryta Prezidentūroje.
Po žeme laukė tikras lobis
Eksponuojami radiniai - iš kasinėjimų, vykdytų 1995-2008 metais, kai rūmai buvo pritaikomi Prezidentūrai. Nors kasinėtas palyginti nedidelis - apie 1500 kvadratinių metrų - plotas, archeologų jame laukė tikras lobis. Amatininkų sodybų vietose rasta darbo įrankių, žaliavos ir pagamintos produkcijos: papuošalų, puodų, lėkščių ir kitų indų.
Archeologams iki 3 metrų storio kultūriniame sluoksnyje pavyko rasti labai retų gotikinių koklių, buitinės keramikos, stiklinių indų dalių. Tyrinėtojai spėjo, kad puošnūs kokliai į parko teritorijoje susidariusį kultūrinį sluoksnį pateko tvarkant ar perstatant Vyskupų rūmus.
Iš viso Prezidentūros komplekso teritorijoje buvo užfiksuotos bent 28 medinių pastatų ir statinių liekanos, nemažai medinių šulinių rentinių.
Rado senų titnago dirbinių
Kasinėtojai taip pat aptiko šimtus XVI-XVII amžių odinių ir medinių dirbinių, o didžiulės gyvulių ir žvėrių kaulų kolekcijos tyrinėtojams suteikė išskirtinių duomenų apie XV-XVIII amžių valgymo kultūrą.
Ankstyviausias kultūrinis sluoksnis tirtoje parko dalyje siekia XVI amžių, nors yra rasta pavienių radinių, datuojamų XIV-XV amžiais.
Prezidentūros kiemo šiaurinėje dalyje smėlio sluoksnyje archeologai rado pavienių titnago dirbinių ir skaldos. Jie - žalvario ir ankstyvojo geležies amžių.
Pradėjo net lydyti geležį
Kodėl archeologams šioje vietoje pavyko rasti tiek daug vertingų radinių? Anot vieno parodos rengėjų archeologo Kęstučio Katalyno, senųjų medinių pastatų, įrenginių liekanas, pamestus ar sugadintus dirbinius puikiai išsaugojo deguonies nepraleidžiantis šlapias kultūrinis sluoksnis.
Juk dabartinė Prezidentūra įsikūrusi vietoje, kur kadaise buvo tik dvi nedidelės žvyro kalvos. Jos buvo apsuptos šaltinių ir klampynių. Ant vienos kalvos XV amžiaus viduryje įsikūrė Vilniaus vyskupo užmiesčio rezidencija.
Ten, kur dabar plyti Prezidentūros parkas, buvo Auksinis ir Veršių skersgatviai, o nedidelėse medinėse trobose kūrėsi amatininkų šeimos. Aplink buvo daugybė ūkio pastatų: dirbtuvės, tvartai, arklidės.
Anot K.Katalyno, sprendžiant iš archeologinių radinių, teritorija buvo aptverta, su sargybos saugomais tvirtais vartais. Vietos amatininkams netrūko, todėl nerizikuodami sukelti gaisrą jie čia netgi lydė geležį ar degė koklius.
S.Daukanto aikštės vietoje buvo vyskupo sodas, veikė sudėtinga drenažo sistema. Iš pradžių ji buvo medinė, o vėliau pakeista mūrine.
XVI amžiuje aplink rūmus plytėjusio didžiulio sodo augalija ir įranga buvo puikesnė net už nuostabiuosius Radvilos sodus.
Gyveno valstybių valdovai
Lietuvai patekus į Rusijos sudėtį, Vyskupų rūmų ansamblis tapo laikina rusų imperatoriaus, kunigaikščių ir kitų didikų buveine.
Ano meto puošniausiuose ir solidžiausiuose rūmuose gyveno caras Pavelas I, čia buvo apsistojęs paskutinis Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis, viešėjo būsimasis Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII.
1812 metais čia gyveno rusų caras Aleksandras ir prancūzų imperatorius Napoleonas.
Po Antrojo pasaulinio karo rūmai tapo sovietų armijos Karininkų namais, o Baltojoje salėje buvo rengiami jaunimo šokių vakarai. Septintajame dešimtmetyje čia įsikūrė Menininkų rūmai. Atkūrus nepriklausomybę, dalis patalpų kuriam laikui buvo užleista Prancūzijos ambasadai.
