Jau pirmasis O.Joselianio filmas „Balandis“ Sovietų Sąjungoje buvo uždraustas. Vėlesni darbai „Gyveno strazdas giesmininkas“, „Krintantys lapai“, „Pastoralė“ taip pat neįtiko tuometei Kinematografininkų sąjungos vadovybei.
O.Joselianio filmai - lyg gyvenimo parabolės. Paradoksalios, ironiškos, kartais nuspalvintos švelnaus liūdesio. Svarbiausia - nesumeluotos. Kad ir kur vyktų veiksmas, gyvenimas prasiveržia kaip išorinių ribų nepaisanti jėga, lydima gruziniškų dainų ir upeliais besiliejančio raudonojo vyno, rašo "Lietuvos rytas".
- Šių metų „Žiemos ekranai“ akcentuoja pasirinkimo, minčių laisvę. Ką jums reiškia laisvė? Ar tapote laisvesnis palikęs Sovietų Sąjungą ir nuvykęs į Prancūziją?
- Kai mano tėvas grįžo iš gulago, jis pasakė: „Dieve, čia didelis kalėjimas!“ Patekus į vadinamąjį laisvąjį pasaulį vėl apriboja daugybė draudimų. Egzistuoja etiketas, priverstiniai malonūs santykiai, kai nebegali pasakyti žmogui, kad jis keliautų kur nors toliau.
Kokia čia laisvė? Tai baisi mimikrija. Sokratas gyveno demokratinėje valstybėje, bet ir jis nebuvo laisvas. Jį demokratiškai nuteisė mirti. Laisvė priklauso nuo kiekvieno žmogaus sugebėjimo atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Kuo žmogus labiau atsiriboja, tuo geriau jaučiasi.
Vienas laisviausių žmonių – rašytojas Josifas Brodskis, mokėjęs atsitraukti nuo pasaulio. Svarbu mokėti pasakyti: „Nelieskite manęs.“ Gruzijoje viena etiketo taisyklių yra nuostata „savęs nepiršti“, nes manoma, kad žmogaus egzistencija savaime yra sudėtinga.
- Ar galėtumėte palyginti kūrybą cenzūros sąlygomis Sovietų Sąjungoje ir komercinėmis sąlygomis Prancūzijoje?
- Cenzūra egzistuoja visur. Pati baisiausia - žiūrovų cenzūra. Tokie rašytojai kaip Aleksandras Puškinas galėjo išsiskirti su savo skaitytojais kaip su bičiuliais, nes jie niekaip nepaveikdavo jo kūrinių. Kine žiūrovai įperša savo valią. Tai yra baisiau negu ideologinė cenzūra.
Prancūzijos kino teatruose dažniausiai lankosi jaunimas iki 25 metų. Maistas, kurio jie trokšta, labai paprastas. Tad mano kolegos kaip virėjai „McDonald's“ nuolatos turi tiekti tą patį produktą, nes kitaip jo „nevalgys“. Pavyzdžiui, Kanų kino festivalio konkursinėje programoje buvo rodomas gilus, tragiškas režisieriaus Aleksejaus Germano filmas „Chrustaliovai, mašiną!“. Žiūrovai išeidavo iš seanso, nes tai ne tas maistas, prie kurio jie pripratę. Vidinė cenzūra suveikdavo iškart. Pabandykite šiandienos žiūrovams parodyti Orsono Welleso „Pilietį Keiną“ ar Rene Clairo juostas - jie pabėgs iš salės. Prastą skonį suformavo verslininkai ir Holivude dirbantys kolegos. Jie vadovaujasi klišėmis, be kurių daugiau nieko nežino.
Schema labai paprasta, dramaturgiškai žinoma kaip „Prometėjo kompleksas“, kai vienas žmogus laimi prieš visą pasaulį. Su tokiu herojumi meninio išsilavinimo prasme vaikų darželio dar nepalikę žiūrovai susitapatina. Įprasta manyti, kad dėl tokių filmų jiems lengviau gyventi. Bet paskui jie ima ginklą į rankas ir šaudo į nekaltus žmones. Tokie žiūrovai nelabai supranta, kas vyksta aplink juos ir kas vyksta pasaulyje. Kilo baisus skandalas, kai Prancūzijoje teisė du prašalaičius už žiaurų moters išprievartavimą jos vaikų akivaizdoje. O tie teisme pasakė: „Mes pasižiūrėjome Stanley Kubricko filmą „Prisukamas apelsinas“.Cenzūra, ypač ideologinė, gali būti ir linksma. Jei jos nebūtų, taptų nuobodu. Kad geri filmai masių nedomina, galbūt ir gerai. Bet kokiu atveju gerų knygų jie taip pat neskaito.
Daugelis mano kolegų nesigaudo muzikoje, dailėje, architektūroje, teatre ir daro savo mišinius užmerkę akis. Sovietų Sąjungoje tam tikra prasme buvo lengviau, nes cenzoriai buvo išsilavinę žmonės, kuriuos sistema gniuždė lygiai taip pat, kaip ir kitus. Užtat jie labai gerbė Andrejų Tarkovskį, Glebą Panfilovą, Sergejų Paradžanovą, Nikolajų Šengelają.
Jie leido kurti, bet kai filmas pasirodydavo, buvo dedamas ant lentynos. Tik po kurio laiko į ekranus buvo išleisti „Andrejus Rubliovas“, „Užmirštų protėvių šešėliai“, kurių dabar niekam nebereikia.
- Studijavote garsiame Rusijos valstybiniame kinematografijos institute (VGIK) Maskvoje, režisieriaus Aleksandro Dovženkos kurse. Ar tuo metu mokėtės ne tik režisūros meistrystės, bet ir kaip apginti savo idėjas, būti egzistuojančios sistemos opozicijoje?
- Jūsų filme „Šantrapa“ išryškėja konfliktas tarp jauno režisieriaus ir prodiuserių. Kaip manote, gal autorinis Europos kinas praranda savo pozicijas ir tampa vis labiau priklausomas nuo prodiuserių? Koks jūsų santykis su šios profesijos atstovais?
- Kartą turėjau reikalų su vienu viską išskaičiuojančiu prodiuseriu. Kūrėme filmą „Mėnulio favoritai“. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, jog suloš ta korta, kad esu neva disidentas, tad sukūręs filmą liksiu Prancūzijoje. Jis norėjo gauti politinį dividendą. Mes nufilmavome „Mėnulio favoritus“ ir aš grįžau į Gruziją, nes Gruzijos neįmanoma palikti. Galima palikti nebent Maskvą...
Vėliau, kai vėl atvykau į Prancūziją, radau „Pierre Grise Productions“. Kartu nufilmavome apie dešimtį filmų. Supratau, kad jie ne plėšikai, neaupgaudinėja, neapsimeta kvailiais, o jei nepasiseka, tai nesėkmę dalijamės kartu. Juos visąlaik spaudžia finansinės problemos, skiriamos baudos, o jie vis išsisuka. Prodiuserio profesija yra riteriška, jei žmogus iš tikrųjų myli kiną. Juk apsiima ginti silpną ir dar negimusią būtybę.
O prodiuserinis kinas Prancūzijoje - tai Johnas Berry, Pierre'as Lellouche'as - menki banditėliai plačiame kelyje. Arba rusų režisierius Pavelas Lunginas, kurį jie mielai kviečia, kad užsidėtų pliusuką. Tokie režisieriai-prodiuseriai nuolatos apskaičiuoja, kad filme kvepėtų menu, bet ne per daug.
Kai Federico Fellini rekomendavo mane kino kompanijai „Gaumont“, viskas baigėsi katastrofa. Jie man pasiūlė nufilmuoti filmą apie Jenne d'Arc. Atsakiau, kad ji, vargšelė, žuvo ir su savimi nusinešė visas paslaptis.
Paskui jie dar pasakė: „Jūs puikiai išmanote muziką, nufilmuokite „Traviatą“.“ Bet „Traviatos“ man niekas nedraudė filmuoti ir Sovietų Sąjungoje. Yra prodiuserių, kurie randa kokį nors literatūros kūrinį ir ieško, kas galėtų jį perkelti į ekraną.
Ekranizacijos, kaip patys žinote, - gėdingas, nešvarus darbas. Geriau jau nieko nedaryti. Jei knyga bloga, tai blogą scenarijų mes ir patys galime parašyti. O jei ji gera, krypstama į nusikaltimą subjauroti literatūros kūrinį. Kiek yra „Anų Kareninų“ ar „Karų ir taikų? O kiek iš jų yra ko nors verti?
- O jei gaunate pasiūlymą nufilmuoti jau parašytą scenarijų, jį priimate ar visada rašote savo?
- Taip, kartą gavau Amirano Čičinadzės scenarijų apie rutulinių guolių gamyklą. Pamaniau, jei rutulinius guolius pakeistum vynu... Taip nufilmavau „Lapams krintant“ - apie jauną inžinierių, kuris dirba vyno fabrike. Dar įtraukiau senukus, keistas merginas ir pasistengiau surasti netipišką herojų - kitokį, nei piršo sovietinio kinematografo standartai.
Bet tai ne ekranizacija, todėl esu švarus. Scenarijaus autorius vos neišsikraustė iš proto, nes manė, kad sukūrė šedevrą, o aš jį pakeičiau. Paskui nustojau ardyti svetimus scenarijus ir ėmiau rašyti pats.
- Viename interviu sakėte, kad stambus planas kine yra gėdingas. Kodėl?
- Negėdingas. Tiesiog aš jo nenaudoju. Filmuojant stambiu planu kamera taip priartina aktoriaus individualybę, kad žiūrovas tarsi praranda personažą.
Kodėl, pavyzdžiui, politiniai lyderiai patiria nesėkmę, kai pasirodo televizijoje? Ten naudojamas stambus planas ir nieko negalima nuslėpti. Aiškiai matyti, kad meluoja.
Stambūs planai nebyliame kine - jau visai kas kita. Neseniai žiūrėjau A.Dovženkos „Aerogradą“. Ten tik vienas stambus planas panaudotas. O Sergejus Eizenšteinas juos tiesiog garbino.
-
S.Eizenšteinas taip pat pasitelkė ir kolektyvinį herojų.- S.Eizenšteinas, užsiiminėdamas propagandiniu kinu, melavo. Melavo nuo pat „Šarvuočio Potiomkino“. Nieko taip gerai carinės Rusijos armijoje nemaitino kaip jūreivių. Jokių kirminų mėsoje nebuvo ir negalėjo būti. Be to, sukilimą pradėjo karininkai. Jie visi beprasmiškai žuvo. Ir jokių laiptų, taikių žmonių sušaudymo, pagyvenusios damos su pensnė, riedančio vaiko vežimėlio taip pat nebuvo. Tas filmas - grynas melas.
- Rašydamas scenarijų jau žinote, koks bus filmo ritmas, nuotaika, kokie žmonės dalyvaus, ar tai atsiranda dirbant?
- Iš anksto nieko negali žinoti. Atskiri vaizdai kaip iš miglos iškyla ir pamažu susideda. Kiekvieną kartą tenka stengtis viską suderinti.
Mano namų sienos nuklijuotos popieriaus lapeliais, kuriuose surašyta, ką norėčiau nufilmuoti. Lapelių daug, tad vis tenka juos atmesti. Paskui išeina filmas, bet visuomet iš pradžių jis būna labai chaotiškas - negaliu įsivaizduoti, kuo viskas virs.
Tada prasideda kova - kaip skulptoriaus, kuris marmuro luite kažką mato ir bando tai išlaisvinti iš to, kas nereikalinga. O akmuo labai nenori tapti skulptūra - jis priešinasi, trūkinėja. Be to, skulptorius dažniausiai dirba vienas, o kino vienas nesusuksi.
Sueina mažiausiai dvi dešimtys žmonių, kiekvienas turi savo skonį, savo biografiją. Nuolatos kas nors daroma ne taip, kaip norėtum. Tbilisyje turėjau puikią grupę, tačiau ją teko palikti. Prancūzijoje bendrą kalbą ilganiui radome su dailininku dekoratoriumi Emmanueliu de Chauvigny ir a.a operatoriumi Williamu Lobtchansky. Be to, man padeda puikūs asistentai. Kai visi susirenkame, kas nors ir išeina.
- Filmas „Drugelių medžioklė“ palieka įspūdį, kad žmogaus orumas, garbė, kaip ir senosios tradicijos, pamažu dingsta iš mūsų gyvenimo. Kas lemia tokį liūdną požiūrį?
- Kaip manote, ar Ekleziasto knygoje dėstoma mintis: „Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule“ yra liūdna? Viskas praeina ir nyksta, bet tai neišvengiama. Todėl gal labiau ne su liūdesiu į tai žvelgiu, bet kaip į neišvengiamą dalyką.
Vilniuje anksčiau turėjau gerą draugų kompaniją, o dabar nebeliko nei Vytauto Žalakevičiaus, nei Almanto Grikevičiaus. Tačiau ką pakeis dejonės ir ašaros? Nesutinku su aimanuojančiais ir sakančiais : „Ak, kokie nuostabūs laikai buvo anksčiau ir kokie blogi ateina!“
„Drugelių medžioklėje “ maskvietė, paveldėjusi Prancūzijoje senovinę pilį, parduoda ją japonų verslininkams. Tradicijos keičiasi. Galbūt esame prie jų pripratę, bet jos pamažu pradingsta ir niekuomet jau nebebus taip, kaip buvo.
Režisierius nepaiso komercinių reikalavimų
O.Joselianis tris dešimtmečius kūrė Gruzijoje, o apie 1980 m. emigravo į Prancūziją. Šioje šalyje jis sėkmingai tęsia darbą, pelno garbingus apdovanojimus svarbiausiuose Europos kino festivaliuose.
Ironiškasis O.Joselianis ir emigravęs nepakeitė stiliaus – kuria nepaisydamas komercinių reikalavimų, vengdamas bet kokių kompromisų.
O.Joselianis „Skalvijos“ kino centre pristatė Prancūzijoje filmuotas juostas „Šantrapa“ (2010 m.), „Sudie, mano karvide“ (1999 m.), priminė ir Gruzijoje sukurtus ankstyvuosius filmus „Balandis“ (1961 m.), „Pastoralė“ (1975 m.), kitus.
Devintojo frankofoniško kino festivalio „Žiemos ekranai“ filmai Vilniuje suksis iki vasario 2 d. kino centre „Skalvija“ bei „Pasakos“ ir Šiuolaikinio meno centro kino salėse. Vėliau filmai iškeliaus ir į kitus Lietuvos miestus: Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Alytų, Marijampolę, Nidą, Palangą bei Visaginą.
