Išvada po „Dėdžių ir dėdienių“: kartos diagnozė – skaudi

Vilniaus mažajame teatre savaitgalį pristatyta Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ premjera atskleidė, koks yra jaunųjų scenos menininkų kuriamas teatras. Žiūrėdamas J.Tumo-Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“ vis pagaudavau save galvojantį, kodėl stebėdamas savo bendraamžės Gabrielės Tuminaitės sukurtą spektaklį jaučiuosi taip, lyg mane ir režisierę skirtų mažų mažiausiai kelios dešimtys metų. Bet tai turbūt nėra taip svarbu, nes teatro spektaklis, kaip bet koks meno kūrinys, neišvengiamai tampa tam tikru laiko ir tą laiką kuriančių žmonių atspindžiu.

Daugiau nuotraukų (1)

Andrius Jevsejevas

Feb 11, 2014, 9:35 PM, atnaujinta Feb 16, 2018, 10:47 AM

Todėl manyčiau, kad šiuo atveju ne itin tikslinga svarstyti, ar šis spektaklis senamadiškas, ar novatoriškas, banalus ar giliamintiškas, mėgėjiškas ar profesionalus.

Teisė į teatro paauglystę

Mano galva, svarbiausia yra tai, kad „Dėdės ir dėdienės“ labai organiškai įsiliejo į mūsų teatro tikrovę ir pateikė daugeliui turbūt skaudžią, nemalonią, bet vis dėlto labai reikalingą jaunosios lietuvių teatro kūrėjų kartos diagnozę.

Ją apibūdinčiau legendinių rokerių „Jethro Tull“ dainos žodžiais: „Too Young to Die, Too Old to Rock’n’roll.“ Toks teatras išties per jaunas mirti, bet per senas kelti revoliucijas.

Jis negali pasiekti Lietuvos režisūros grandų užkeltos profesionalizmo kartelės, bet jau nebenori priešintis stipriam teatrinės tradicijos spaudimui.

Jis tarytum bando rodyti savo individualumą, teisę į teatrinę paauglystę, tačiau niekaip neišdrįsta paleisti saugaus motinos skverno.

Jaunas žmogus pralaimi

Neatsitiktinai paskutiniuose Vilniaus mažojo teatro jaunųjų režisierių spektakliuose matėme vyraujančią motinišką-tėvišką figūrą ir bejėgišką, silpną, infantilų, nepriklausomam gyvenimui nepasirengusį, todėl kartų kovą neišvengiamai pralaimintį jauną žmogų.

Eglės Gabrėnaitės Vasa išbraukė iš turto dalybų savo sūnus, o spektaklio finale buvo galima nujausti naujos matronos atėjimą (spektaklis „Motina. Vasa Železnova“, režisierius Kirilas Glušajevas).

Dalios Overaitės vaidinama Motina palaidojo savo pokvailį, paklusnų, bet jautrų ir principingą sūnų ir finalinėje scenoje liko su jai į ranką nuolankiai įsikibusia sūnaus žūtį prišaukusia pabėgusia nuotaka (spektaklis „Kruvinos vestuvės“, režisierius Paulius Ignatavičius).

Pateko į pinkles

G.Tuminaitės „Dėdėse ir dėdienėse“ jaunoji Agnės Šataitės Severija per savo paikumą ir šiandien sunkiai besuprantamą klusnumą pateko į klastingas pusamžio vyriškio Rapolo Geišės (Mindaugas Capas) pinkles ir tapo jo žmona.

Kovoti už savo privilegiją laisvai mylėti negali nei Severija, nei tikroji jos meilė – pastumdėlis kaimo bernas Mykoliukas (Vainius Sodeika).

Užuot maištavęs, kovojęs su tuo, kas neteisinga, Mykoliukas pasirinko graudžiai lietuvišką kelią – vienu dramatišku judesiu sutraukė smuikelio stygas (režisierė leido numanyti, kad taip nutraukiama ir gyvenimo styga).

Visi, kurie skaitėme J.Tumo-Vaižganto apysaką, puikiai žinome, kaip savo dienas baigė Severiutė.

Paskutinėse „Dėdžių ir dėdienių“ eilutėse juodu ant balto parašyta: „Ji ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde, ūkininko ašvieniu, kantriu, nieko sau nereikalaujančiu, vieną Dievą bepažįstančiu, su Juo beintimaujančiu.“

G.Tuminaitės „Dėdės ir dėdienės“ tarytum pasąmoningai pratęsė jaunųjų lietuvių režisierių sceninį pasakojimą apie tokią tragišką dabartinių trisdešimtmečių kartos būtį.

J.Tumo-Vaižganto pasaulis – magiškas

Literatūros tyrinėtojas Regimantas Tamošaitis mano, kad J.Tumo-Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ atsiradimas teatre yra šviesus įvykis.

"Pradedami gerbti lietuvių autoriai, klasika. Pastebėjau, kad spektaklyje tekstas interpretuojamas lyriškai, o J.Tumo-Vaižganto tekstas yra magiškas, jo žmonės – fatališki. Teatras iki magijos nepriėjo, liko ties sentimentalumo lygiu. Personažai G.Tuminaitės spektaklyje patys sprendžia, renkasi. J.Tumo-Vaižganto pasaulyje žmones valdo jėgos, likimo galios. O spektaklio pasakotojas Mykolas (R.Adomaitis) deformuoja J.Tumą-Vaižgantą, jo išreikštą galią. Per pasakotoją atsiranda atsainumo, ironijos. M.Capo tijūnas Rapolas Geišė tapo spektaklio kolona, jis viską laikė. Be jo net pasakotojas nebūtų visko sujungęs. Nepaprastai gyvybinga A.Šataitės Severija. Tikra brutali lietuviško kaimo merga. Ji visiškai atitinka J.Tumo-Vaižganto sukurtą vaizdinį ir yra spektaklio žvaigždė. V.Sodeikos Mykoliukas pernelyg žaismingas. Akrobatika, kurią matėme Mykoliuką atliekant, yra tik scenos efektas žiūrovams linksminti. Iš pradžių energijos perteklius, šviesios viltys, o vėliau tos viltys melodramatiškai dūžta. Lyg tai būtų populiariosios kultūros personažas. Nesupratau Prancūzaitės personažo reikšmės. Gal tai stereotipiškas sprendimas ieškant kontakto su publika? O veiksmas tuo metu sustojo."

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: ar panaikinta PVM lengvata tikrai žlugdo maitinimo verslą?