H.Goebbelsas yra vienas įdomiausių Europos muzikinio teatro novatorių, konvencijoms nepaklūstantis individualistas, jaunystėje buvęs ir roko muzikantu. Jo kūrybos neįmanoma įsprausti į jokias kategorijas. Atmesdamas nusistovėjusias taisykles, šis menininkas neieško tiesaus kelio. Jo meniniai sprendimai yra smalsaus pasaulio tyrinėjimo ir praktinės patirties rezultatas.
Kiekviename režisieriaus spektaklyje žiūrovo laukia staigmena – tai muzikantai susodinami taip, kad nematytų vienas kito, tai jie apskritai nepasirodo scenoje, užleisdami ją penkiems fortepijonams. Pasak H.Goebbelso, taip jis sąmoningai stengiasi plėsti teatro meno ribas, keisti ar provokuoti žiūrovo suvokimą.
H.Goebbelso kūrybai didelę įtaką turėjo įvairūs muzikiniai reiškiniai: politinė muzika, radijo pjesės, koliažai, performansai, džiazas ir rokas. Jo paties žodžiais tariant, muzikoje jis nemėgsta tik dviejų žanrų – technostiliaus ir sunkiojo metalo. Nors ir tematiškai neapibrėžti, visi jo kūriniai labai tikslios architektūrinės formos. Režisierių galima pavadinti tikru alchemiku, kuris sukuria užburiančią scenos atmosferą, dėlioja nuotaikas ir vaizdus iš netikėtų ar paslaptingų elementų bei detalių.
Taip atsitinka ir spektaklyje „Max Black“, kurį pamatysime Vilniuje. Šio spektaklio žvaigždė – legendinis prancūzų teatro ir kino aktorius André Wilmsas, kuris ne kartą filmavosi garsiųjų kino režisierių Aki Kaurismäki ir Agnieszkos Holland filmuose. Scenoje išvysime keistą laboratoriją, pilną įmantrių sunkiai suvokiamos paskirties objektų, kurie aktoriaus rankose atgyja įvairiausiais pavidalais.
Genialus mokslininkas Maxas Blackas savo laboratorijoje nuolat kuo nors užsiėmęs ir kalba pats su savim. Staiga senas dviračio ratas pavirsta liepsnojančiu ugnies lanku, scenoje skraidžioja kibirkščiuojančios raketos, o virš mokslininko galvos apšviestame akvariume supasi paukščio iškamša.
A.Wilmsui šis vaidmuo yra tikras iššūkis, nes jis turi pademonstruoti savo pirotechninius sugebėjimus ir išmokti valdyti visas garuojančias, griaudėjančias ir ugnimi spjaudančias mašinas, kurių prikimšta scena. Pasak spektaklį liaupsinančių kritikų, scenoje „atgyja poetiniai momentai, kai intelektualumas sujungiamas su vaikišku džiugesiu ir spontanišku jausmingumu“.
Laikraščio „Die Welt“ apžvalgininkas rašė: „Kas būtų pagalvojęs, kad scenoje galima ne tik filosofuoti apie Wittgensteiną, bet ir tikrąja to žodžio prasme uždegti fejerverką? H.Goebbelsas griauna sienas tarp vizualiųjų menų, naujosios muzikos ir teatro: o dangau! Padėk!“
H.Goebbelso spektaklis „Max Black“ paliko neišdildomą įspūdį ne vienam šiuolaikiniam scenos menininkui. Štai garsi danų režisierė Kirsten Dehlholm apie jį atsiliepė: „Tai nuostabiausias spektaklis, kokį tik esu mačiusi. Nors mačiau jį prieš dešimt metų, niekada jo nepamiršau ir nepamiršiu.“
Lietuvos žiūrovai turi unikalią galimybę patirti panašius įspūdžius Nacionaliniame dramos teatre lapkričio 9 d.
