- Lotynų Amerikos dienos buvo jūsų ir festivalio „Kino pavasaris“ direktorės Vidos Ramaškienės sumanymas. Kaip kilo ši mintis? - pasiteiravau projekto vadovės Agnestos Filatovės.
- Vieną niūrią, tamsią ir šaltą rudens dieną sėdėjome meksikietiško maisto restorane ir, laukdamos maisto, stebėjomės, kodėl čia per pietus taip garsiai groja muzika – vos gali susikalbėti. Tačiau užvalgiusios neišpasakytai aštrios sriubos, pagavome save kalbant vis garsiau ir garsiau. Taigi supratome, kad šios šalies maistas degina tiek sielą, tiek kūną.
Tai kodėl nepasidalijus šia nuotaika ir užplūdusiomis emocijomis su visais? Tuo labiau kad „Kino pavasaris“ jau buvo užmezgęs ryšius su Meksikos ambasada, tad jos padedamos 2006 metais pradėjome organizuoti Meksikos dienas. Vėliau renginys peraugo į projektą „In Latino“, apimantį ne tik Meksiką, bet ir kitas Lotynų Amerikos šalis. Šiais metais projektas daugiausia dėmesio skiria Kolumbijai.
- Pirmaisiais metais labiausiai akcentavote kiną. Ar neteko nusivilti pustuštėmis salėmis per peržiūras? Juk žmonėms meksikietiški filmai labiausiai asocijuojasi su vadinamosiomis muilo operomis...
- Iš dalies taip. Nemažai žiūrovų Lotynų Amerikos šalių kultūrą pažįsta pagal suformuotus stereotipus. Mums Meksika – tai muilo operos ir aitrieji pipirai, Kolumbija – smurtas ir narkotikai, Kuba – salsa ir pan. Taigi po debiutinio festivalio supratome, kad svarbiausia mūsų užduotis – parodyti kitokią, mums nepažįstamą Lotynų Ameriką, suteikti kuo daugiau informacijos apie visas regiono šalis.
Žiūrovų požiūris pradėjo keistis, kai jie suvokė, kad žvelgiant giliau ir atsiribojant nuo stereotipų Lotynų Amerikos šalių kultūroje galima atrasti daugybę nepaprastų dalykų. Džiaugėmės tais, kurie atrado naują Lotynų Ameriką, gaila buvo tų, kurie šia galimybe nepasinaudojo ir nepamatė puikių Meksikos režisierių filmų.
- Niekas nežino geriau apie tam tikras pasaulio šalis, kaip jose gyvenantys ar kurį laiką gyvenę žmonės. Ar daug išeivių iš Lotynų Amerikos sutinkate Lietuvoje?
- Kasmet vis daugiau. O smagiausia, kad jie patys mus susiranda ir pasisiūlo padėti rengti festivalį. Taip iškilo dar vienas „In Latino“ tikslas – tapti Lietuvoje gyvenančių Lotynų Amerikos šalių kraštiečių susitikimo vieta, suteikti jiems galimybę susipažinti, pabendrauti vieni su kitais. Džiaugiamės, kai kasmet jau pažįstami veidai atsiveda naujų draugų, artimųjų ir taip mūsų vis daugėja.
- Kokie keliai dažniausia atveda šiuos šiltųjų kraštų gyventojus į Lietuvą?
- Žinoma, meilė. Nors gal ir ne visada. Yra ir verslininkų, verslo konsultantų, kurie Lietuvą pasirinko kaip verslui patrauklią šalį. Priežastys labai įvairios. Įdomiausia, kai pasigilinęs supranti, jog išeivių iš Lotynų Amerikos Lietuvoje ne taip jau ir mažai. Ir visi jie be galo įdomūs pašnekovai.
- O ar mūsų tautiečiams „In Latino“ yra reikalingas? Ar gausiai lankomi festivalio renginiai?
- Pagal tai, kiek žmonių susirenka į susitikimus, atsakymas gali būti vienareikšmis – „In Latino“ projektas lietuviams įdomus. Susitikimuose, peržiūrose sulaukiame ir tų, kurie jau lankėsi Lotynų Amerikoje, ir tų, kurie svajoja į ją nuvykti. O ruošiantis tokiai kelionei mūsų renginiai tikrai naudingi. Aplankiusiems Lotynų Ameriką „In Latino“ – kaip meilė šiam tolimajam kraštui, jo žmonėms, savitai kultūrai ir, žinoma, ilgesys....
- Šiemet daugiausia dėmesio, kaip jau minėta, bus skiriama Kolumbijai. Kodėl?
- Pernai Kanų kino festivalyje susipažinome su keliaujančiu audiovizualinių menų festivalio FIDAAC rengėjais. Jie išreiškė didžiulį norą apsilankyti Lietuvoje. Jau ruošdamiesi 8-ajam festivaliui žinojome, kad 9-asis bus skirtas Kolumbijai. Labai džiaugiamės šia galimybe, nes FIDAAC planuose – Lietuvos žiūrovams pristatyti ne tik trumpametražių, bet ir ilgametražių filmų programas, keletą konkursinių programų. - Kuo dar išsiskirs šiemetinis „In Latino“?
- Tikriausiai tuo, kad šį kartą turėsime ir užsienio svečių. Festivalyje lankysis jau minėti FIDAAC audiovizualinių menų festivalio atstovai su režisieriumi Juanu Carlosu Melo Guevara. Į šio režisieriaus filmą „Aguonų laukas“ ypač kviečiame gero, rimto kino gerbėjus.
Kartu su Lietuvoje grojančiais didžėjais planuojame surengti šaunų tropinių ritmų vakarėlį, su trenksmu galėsime pasitikti mūsų svečius ir patys nekantriai laukiame šaunios progos pajudėti.
Degustuosime kavą, vyną, šoksime pagal kolumbietišką muziką ir visaip kitaip bandysime sukaupti šilumos visai žiemai. Beje, leisime pasireikšti ir festivalio lankytojams, prašydami išrinkti geriausią kolumbietišką muzikinį klipą. Įdomus turėtų būti ir renginys, skirtas šiemet mus palikusiam žymiam Kolumbijos rašytojui, Nobelio literatūros premijos laureatui Gabrieliui Garcia Marquezui paminėti.
- Kodėl kone visi „In Latino“ renginiai yra nemokami?
- Atsakymas paprastas – norime, kad šis festivalis būtų prieinamas kuo daugiau žmonių. Ir, žinoma, ačiū rėmėjams. Ir tiems, kuriuos sugebėjome išsaugoti net per aštuonis festivalius, ir tiems, kurie naujai prisidėjo prie mūsų rėmėjų komandos tik šiais metais.
- Dabar, kai iki festivalio liko kelios savaitės, darbai tik intensyvėja. Kas gi sunkiausia organizuojant tokį renginį?
- Sunkiausia iš gausios ir turtingos regiono kultūros išsirinkti tik tai, kas svarbiausia, ir parengti įdomią bei patrauklią programą Lietuvos žiūrovui. Norisi kuo daugiau parodyti, tačiau supranti, kad geriau mažiau, bet kokybiškiau.
Kolumbiečiai – tikri pietiečiai ir temperamentu, ir reikalų tvarkymo būdais. Kas atostogavo Pietų kraštuose, nebūtinai Lotynų Amerikoje, tai žino ir mus supras - jų ritmas tvarkant reikalus yra visiškai kitoks nei mūsų. Bet jau įpratome. Buvo visokių situacijų, tačiau nepasidavėme, tvirtai laikėmės savo šiaurietiškų pozicijų ir dabar tai prisimename tik su šypsena.
Be galo džiaugėmės naujojo Meksikos ambasadoriaus Jorge'o Lomonaco vizitu. Jis mus aplankė netgi anksčiau nei šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę. Pasijautėme svarbūs, turintys palaikymą ir einantys teisinga linkme.
