Senieji lietuviški keiksmai, pavyzdžiui, „och tu, rupūže, nelaboji“, „gyvate raudonoji“ ar „šmikis žaliom ausytėm“ šiandiena skamba lyg poezija, sako Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto docentas Robertas Kudirka. Pasak jo, pasikeitusi net ir pagoniškųjų keiksmų prasmė – kai kuriuos dabar suprantame kaip pagyrimą.
„Kokia „rupūžėlė rugienoj“ dabar jau skamba poetiškai. Man šis keiksmas gražus, kaip ir „žalia rūta“. Man tai – grynoji poezija. Jau tikrai ne keiksmas. „Žaltys“ – gražus pavadinimas, pagyrimas, kad apsukrus“, – sako R.Kudirka.
Vis dėlto mokslininko tyrinėjimo sritis – ne senieji lietuvių keiksmai. Jau dešimt metų jis analizuoja į nusikaltimo, narkotikų ir kalėjimo trikampį patekusių žmonių kalbėseną. Medžiaga surinkta bendraujant su narkomanais, nusikaltėliais ir vagimis, todėl į žodyną sudėtos neišgalvotos žargonybės.
„Šie klodai lietuvių kalbos sistemoje yra savičiausi. Žinoma, didžiausias klodas – bendrojo žargono, bet jis nespecifiškas. Kalėjimo ir narkomanų klodas – specifiškas, nes tai socialiai atskirtos ir atsiskyrusios bendruomenės“, – tam tikrų socialinių grupių kalbėsenos ypatumus aiškina R.Kudirka.
Iš viso mokslininkas yra išleidęs du žodynus. Pirmasis, arba didysis, – „Lietuvių kalbos žargono ir nenorminės leksikos žodynas“. Jame – 9 tūkst. keiksmų ir žargoniškų posakių. Kitą žodyną sudaro daugiau nei 1200 žodžių ir 250 frazeologizmų. Dabar mokslininkas renka medžiagą dar vienam žodynui.