1922 m. poetė išvažiavo iš Rusijos ir su šeima gyveno Paryžiuje, Berlyne, Prahoje. Nepritapusi emigracijoje, 1939-aisiais grįžo į Rusiją. Tačiau ji įsitikino, kad niekas jos čia nelaukė.
Vienatvė tapo dar ryškesnė ir baisesnė, niekas nespausdino jos knygų, nebuvo iš ko gyventi. Jos vyras Sergejus Efronas, Baltosios armijos karininkas, ir dukra Ariadna Efron 1941 m. buvo suimti už šnipinėjimą. Efronas nuteistas mirti. Prasidėjus karui, Cvetajeva su sūnumi buvo išsiųsti į Sibirą. Išsikankinusi, nebegalėdama pakelti skurdo, visiškai pažeminta tais pačiais metais poetė nusižudė.
Jos kūryboje atsispindi poeto, svajotojo ir teisėjo, konfliktas su realiuoju pasauliu. Liūdima dėl buvusios senosios Rusijos, dėl tragiško caro šeimos likimo. Nemažai evangelinių įvykių interpretavimo vaizdų. Veikėjai iš įvairių epochų istorinių sakmių ir padavimų.
Cvetajeva rašė ir proza. Tai esė apie Puškiną, Vološiną, Bielą, Rusijos epą ir lyriką, meną ir rašytojo sąžinę.
Ji susirašinėjo su Rilke, Pasternaku. Svarbūs ir jos laiškai Natalijai Gaidukevič, lotynų, prancūzų ir vokiečių kalbos mokytojai, gyvenusiai Vilniaus senamiestyje, Užupyje. Tie laiškai buvo rasti namo palėpėje. Moterys niekada nebuvo susitikusios, bet laiškai labai nuoširdūs.
Gal poetei buvo lengviau atsiverti žmogui, kurį pažino tik iš susirašinėjimo. Gaila, kad neišliko Natalijos Gaidukevič laiškų. Poetės laiškai – tai autobiografiniai tekstai, atskleidžiantys poezijos ir tiesos ryšį. Cvetajeva dėkojo mokytojai už dvasinį palaikymą.
Knyga išleista rusų ir lietuvių kalbomis. Marinos Cvetajevos laiškus į lietuvių kalbą vertė poetė Ramutė Skučaitė, komentarus – Nijolė Kvaraciejūtė.
Marina Cvetajeva. „Laiškai į Vilnių“. Leidykla „Gimtasis žodis“, Vilnius, 2014.
