Vogti vištą – kriminalas. O filmą?

„Ar jums būtų smagu, jei kaimynas nebaudžiamas turėtų galimybę pagulėti jūsų lovoje?“ – žvelgdamas į naujausią tyrimą dėl naudojimosi intelektine nuosavybe intrigavo advokatas Andrius Iškauskas.

Daugiau nuotraukų (1)

Ramūnas Gerbutavičius („Lietuvos rytas“)

Feb 3, 2015, 3:30 PM, atnaujinta Jan 14, 2018, 6:17 AM

Pasak advokatų kontoros „AAA Law“ partnerio advokato A.Iškausko, niekam nepatinka, kai jie negali kontroliuoti savo intymios erdvės.

„Tad kodėl nelegalios intelektinės produkcijos gamintojai ir vartotojai mano, kad tai gali patikti jos kūrėjams? Juk kūryba – labai intymi autoriaus erdvė arba, pasak prancūzų posakio, sielos dalis“, – kalbėjo A.Iškauskas.

Bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktas reprezentatyvus gyventojų nuomonės tyrimas dėl naudojimosi intelektine nuosavybe advokatą labiausiai nustebino tuo, jog 14 proc. respondentų, nelegaliai naudojančių intelektinę nuosavybę, teigė, kad nuo piratavimo jų niekas negali atgrasyti.

„Tai, galima sakyti, recidyvistai, – kalbėjo A.Iškauskas. – Žmonių išankstinis nusiteikimas, kad jie pirataus bet kokiu atveju, mano nuomone, yra labai negeras ženklas.

Manyčiau, kad tokia jų nuostata susijusi su įsigalėjusiu mitu, esą pirataudamas kovoji su sistema. Bet jie nesupranta, kad intelektinės nuosavybės objektų piratavimas (muzikos, filmų), prekių ženklų padirbinėjimas yra nusikalstamas verslas, kuris pagal pelningumą yra po prekybos žmonėmis, ginklais, narkotikais.

Tos istorijos, su kuriomis susiduria lietuvių autoriai, kartais yra išties absurdiškos. Pavyzdžiui, lietuvių filmų gamintojai ir prodiuseriai neretai eina pas populiarių šalies piratinių svetainių savininkus ir jų lyg kokių mafijos bosų prašo kurį laiką nelegaliai neplatinti naujo kūrinio.

Tas mafijos bosas, piratinio puslapio administratorius, kartais būna geras: „Tu man patinki, tad kurį laiką tavo filmo nepiratausime.“

Ar toks situacijos absurdiškumas neįrodo, kad entuziastingų jaunuolių tariama kova su sistema iš tiesų tėra pagalba dideliam piratų verslui, kuriame sukasi didžiuliai pinigai?“

– Kas dar jums krito į akį, kai nagrinėjote tyrimą?

– Mane glumina tai, kad piratai visada ieško pasiteisinimų ir jų randa. Prieš dešimtmetį jie savo veiklą teisino tuo, kad sunku ar net neįmanoma legaliai gauti pirataujamų kūrinių.

Kai atsirado diskų parduotuvės, piratai ėmė teisintis tuo, kad tie diskai per brangūs. Kai jų kainos truputį nukrito, pradėta teisintis tuo, kad daug patogiau muzikos klausytis elektroniniu formatu telefone. Kai atsirado ir tokia galimybė, kartais užsimenama apie nepatogumą naudotis legaliomis intelektinės produkcijos platformomis.

Kitas stebinantis dalykas, kad didelis skaičius piratinę produkciją iš interneto atsisiunčiančių žmonių sau meluoja.

Subrendęs žmogus juk turėtų sau pasakyti: „Suvokiu, kad siųsdamasis nelegalią produkciją darau negerai.“ Kam sau meluoti, kad nieko bloga nedarai? Būtų gerai, jei toks savęs apgaudinėjimas bent po truputį nyktų.

Užkliuvo ir tai, kad tarp piktybinių piratų yra nemažai žmonių iš miestelių ir rajonų centrų. Manau, tai gali būti susiję su tuo, kad tie žmonės mažiau susiję su kūrybiniu procesu.

Akivaizdu, kad kuriantis žmogus labiau supranta, kaip nemalonu, kai iš jo kas nors pavagiama. Tie, kurie patys kuria intelektinį produktą, labiau linkę susitapatinti su autoriais. O tiems, kurie dirba daugiau fizinį darbą ir gamina, tarkime, europadėklus, sunkiau suvokti lyg ir neapčiuopiamą kūrėjo darbą.

– Vienas muzikantas yra sakęs, kad jis yra visomis keturiomis už piratavimą, nes tai esą yra nemokama reklama. Be to, jis apskaičiavo, kad jį finansine prasme labiau apvogė ne piratai, o įrašų gamintojai ir platintojai.

– Bet juk jis laisvas rinktis. Autorių teisių apsauga būtent ir suteikia tokią galimybę: jei nori, prašau, leisk savo kūrinius platinti nemokamai, imk už juos mažą mokestį arba visai neimk.

Tik dėl to, kad egzistuoja autorių teisių įstatymai, atsiranda galimybė rinktis. Juk kitas muzikantas gali manyti priešingai ir pasirinkti neplatinti savo kūrinių nemokamai. Jei nebūtų autorių teisės aktų, ir jūsų minėtas muzikantas netektų pasirinkimo laisvės.

Kaip sakiau, autorių teisės pirmiausia susijusios su pasirinkimu. Jos autoriui suteikia galimybę prašyti arba neprašyti užmokesčio. Tai yra teisė autoriui kontroliuoti, valdyti savo kūrinį.

Pirmiausia tai yra teisė sutikti arba nesutikti, kad tavo kūrinys būtų naudojamas. Ne toks svarbus klausimas, kokiu būdu – už atlygį ar be jo?

– Lietuvoje pats tikriausias piratavimo simbolis – interneto svetainė „Linkomanija“, suteikianti galimybę atsisiųsti ir nelegalios intelektinės nuosavybės. Ar nėra paradoksalu, kad visi tai žino, bet niekas jos negali uždaryti?

– Geriausias pavyzdys, kuriuo, matyt, reikėtų sekti, yra Švedijos teismas prieš piratinę svetainę „Pirate Bay“. Švedijos gyventojams, sukūrusiems tą portalą, buvo iškeltos baudžiamosios bylos. Kai kurie jų už svetainės sukūrimą ir administravimą gavo laisvės atėmimo bausmes.

Manyčiau, kad ir mūsų teisėsauga turėtų daugiau dėmesio skirti šiai veiklai stabdyti.

Deja, egzistuoja toks teisėsaugos pareigūnų požiūris, kad nusikaltimai, susiję su autorių teisių pažeidimais, nėra rimti. Vištos vagystė šiuo požiūriu rimtesnė už filmo vagystę.

Aišku, aš nekaltinu tų pareigūnų, ant kurių stalo guli 50 bylų, susijusių tiek su vagystėmis, tiek su smurtiniais nusikaltimais, tiek su autorių teisių pažeidimais. Piratavimas yra specifinis nusikaltimas, kurio tyrimui reikia itin savitų žinių.

– Kita vertus, gyventojų tyrimas atskleidė, kad net 40 proc. apklaustųjų legaliai naudojasi intelektine nuosavybe.

– Šis skaičius džiugina, bet sunku komentuoti tyrimo metodiką. Tarkime, žiūrėdamas televiziją ar klausydamasis radijo legaliai vartoji kūrinius. Jei daugiau nieko nedarai, piratavimo požiūriu esi švarus. Sunku spėti, kaip žmonės suprato šį klausimą.

Didesnį susirūpinimą kelia palyginti didelis neapsisprendusiųjų skaičius. Jie intelektinę nuosavybę vartoja ir legaliais, ir nelegaliais būdais.

Manyčiau, juos dar galima privilioti į šviesos pusę. Tai, mano manymu, ir daro kūrinių autoriai ir gamintojai, kurie siūlo teisėtą, nesudėtingą, patogų, nebrangų ar net nemokamą būdą pasiekti intelektinį turinį.

Kalbu apie tokias ir Lietuvą pasiekusias skaitmenines muzikos klausymosi paslaugas kaip „Spotify“ ar „Deezer“.

Parengta vykdant LR kultūros ministerijos Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos projektą.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.