Egzodo, išeivijos, tremties tema itin aktuali dabartiniu sienų pralaidumo laikotarpiu, kai keliavimas tapo kasdienybės norma, padaugėjo nepriverstinės (e)migracijos, o pasaulyje beveik nebeliko vietų, kurios nebūtų hibridiškos kultūros požiūriu.
Iki XX a. 9-o dešimtmečio Lietuvoje ir Latvijoje dėl ideologinių priežasčių apskritai nebuvo tiriami nei egzodo literatūros procesai, nei atskirų autorių kūryba.
Šiandienos požiūriu konstatuojant lietuvių ir latvių bendrumą nepakanka kliautis vien etnolingvistinio paveldo konstanta ar „baltiškojo geno“ mitu, pravartu paieškoti ir kitokių identiteto bendrumo modusų.
Monografijoje šio tikslo siekiama lyginant dvi tam tikro laikotarpio baltų literatūras ir ryškinant joms bendrą ar – atvirkščiai – skirtingą vieno žanro (romano) pobūdį. Žvelgiant į lietuvių ir latvių egzodo romaną lyginamuoju aspektu, galima kalbėti apie daugybę veiksnių, leidžiančių identifikuoti bendrumus ir inicijuoti tipologinę analizę.
Abiem atvejais pirmiausia pažymėtinas masinis emigracijos charakteris ir platus geografinis spektras, kūrybinio proceso prievartinis perskėlimas į dvi – tėvynės ir egzodo – atšakas, bendroji emigranto sąmonės sąranga, panašūs savasties paieškų mechanizmai, romanų teminiai blokai ir pan.
Lauros Laurušaitės monografijos pristatymas ir diskusija „Rytų Europos literatūrų slinktys po Antrojo pasaulinio karo“ (dalyvauja Teresa Dalecka, Benedikts Kalnačs, Michailina Lemeškina, Rein Raud, moderuoja Laura Laurušaitė) – Vilniaus knygų mugėje, š. m. vasario 21 d., šeštadienį, 16:00 val. Forume-LRT studijoje.
Laura Laurušaitė. Tarp nostalgijos ir mimikrijos. Lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai. Monografija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. 256 psl.
