Sekmadienio popietę šio žmogaus puoselėta Paberžė prisipildė džiugaus ir kartu labai ilgesingo gimtadienio šurmulio – kuklioje, labai jaukioje Paberžės bažnytėlėje buvo minima Tėvo Stanislovo gimimo diena.
Dvasininkas pramynė kelius ir takelius į daugelio žmonių širdis – ir tų širdžių sekmadienį susirinko tiek daug, kad Paberžės bažnytėlė nė nepajėgė visų sutalpinti.
Rinkosi visa Lietuva
Labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ organizuotoje dvasininko gimimo dienos šventėje dalyvavo ir Tėvelį Stanislovą pažinoję, ir su juo niekada nesusidūrę, tačiau dvasininką savaip atradę žmonės. Jie plūdo iš visos Lietuvos – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šakių, Utenos, Šiaulių, Kėdainių ir kitų šalies miestų bei miestelių.
Šviesuolio garbei Krekenavos bazilikos rektorius kunigas dr. Gediminas Jankūnas aukojo šv.mišias, Čurlionio kvartetas visus Paberžės maldos namų kampučius užpildė magiškais muzikos akordais, o eiles puikiai skaitė aktorė Dalia Michelevičiūtė.
Tvyrant rimčiai ir susikaupimui, tikintieji meldėsi susikibę už rankų, o vėliau ant vienuolio kapo bažnyčios šventoriuje uždegė šimtus žvakelių.
Tuo metu aukštai padangėse būriavosi gervės – ruošėsi kelionei į šiltuosius kraštus.
Skulptorius: „Tėvas Stanislovas dalijosi viskuo, ką tik turėjo“
Į šventę iš uostamiesčio atvykę Algirdas ir Ramunė Bosai prieš 43 metus Paberžėje sumainė aukso žiedus.
„Iki šiol prisimenu pirmąją pažintį su Tėvu Stanislovu. Buvo žiema. Šlapias ir sustiręs, per pusnis su motociklu atvažiavau tartis su dvasininku dėl vestuvių. Tėvas Stanislovas pasikvietė mane į vidų sušilti, o išvykstant dar ir šimtą rublių davė. Kaip ir priklauso vienuoliui kapucinui, jis dalydavosi su žmonėmis viskuo, ką tik turėjo pats“, – prisimena A. Bosas.
Šis skulptorius ir Kėdainių senamiesčio širdyje – Didžiosios Rinkos aikštėje – sukūręs kunigaikščio Jonušo Radvilos biustą, iškilusį virš valstybės iždą simbolizuojančios skrynios.
Buvo vienintelis toks
Tėvo Stanislovo gimtadienio minėjime dalyvavo ir kėdainietės bičiulės Vilma Ambrazienė ir Audronė Gailiuvienė.
„Pirmoji mano pažintis su šiuo dvasininku buvo prieš dvidešimt metų, kai su būsimu vyru ruošėmės tuoktis. Visi aplinkui kalbėjo, koks Tėvas Stanislovas šiltas žmogus, koks geras ir tikras jis kunigas. Ir kaip jis arti paprasto žmogaus. Vėliau atvykome čia, į Paberžę, krikštyti savo jaunėlio.
Iki šiol pamenu keletą jo frazių. Viena tokių buvo pasakyta pamačius mano vyro rankas. „Va čia tikras vyras, žmogus darbininkas“, – anuomet pasakė Tėvas Stanislovas. Ir jis buvo visiškai teisus.
Netikiu, kad praėjo jau dešimt metų, kai šis šviesus žmogus iškeliavo Anapilin. Nors jo tarp gyvųjų ir nebėra, jis visada išliks mūsų atmintyse ir širdyse. Stanislovas buvo išskirtinis žmogus“, – šypsojosi V.Ambrazienė.
Niekada nebus pamirštas
„Čia jo beprotiškai trūksta“, – pripažino iš Šakių į šią šventę atvykę Daina Bankauskienė ir Mindaugas Venckaitis. Toks žmogus negali būti pamirštas ir niekada nebus. Jis dar ilgai bus šalia mūsų.
„Šis dvasininkas žavėjo paprastumu. Jis buvo kitoks, jis buvo tikras kunigas, – pasakojo pora. – Jis niekada neteisė. Visada suteikdavo viltį gyventi toliau, gyventi kitaip, gyventi teisingai ir būti laimingam. Ir net tie Stanislovą pažinoję žmonės, kurie šiandien čia neatvyko, tikrai nešiojasi dvasininką savo širdyse.“
„Negaliu pasidalyti savo prisiminimais apie Tėvą Stanislovą, nes tai – per daug asmeniška. Aš jo niekada nepamiršiu“,– su ašaromis akyse kalbėjo jauna moteris.
Per pusnis – su sandalais ir nuogomis blauzdomis
„Man atmintyje įstrigo laikai, kai jis dirbo Dotnuvoje. Į šv.mišias tikintieji visada rinkdavosi anksčiau. Įėjęs į bažnyčią, Tėvas Stanislovas apsidairydavo į abi puses, pasisveikino su visais susirinkusiais žmonėmis, kurių kiekvieną pažinojo, sveikindamasis visad kreipdavosi vardais ir pavardėmis.
Jis nuolat visų pasiteiraudavo: „Kaip tavo žmonelė? Ar geriau jaučiasi?“ arba „Kaip tavo bulvės auga?“. Kokią atmintį žmogus turėjo!.. Atsimenu ir kai stipriai sirgdamas pats žmogų laidojo. Žiema, šalčiai, pusnys. Niekas nevalyta. O kunigėlis su savo sandalais žygiuoja pirmas ir sako: „Mergaitės, eikite paskui mane“. Jis pramynė mums taką. Pats basas, nuogomis blauzdomis, tik sandalais apsiavęs.
Palaidojome. O jis ir sako susirinkusiems prie kapo duobės: „Nešalkit, nebegiedokit. Grįžkite namo, susėskite prie šiltos arbatos ir pratęskite giesmes ten“. Jis buvo Žmogus iš didžiosios raidės. Jis man padėjo per visus gyvenimo sunkumus, jis man padėjo įveikti onkologinę ligą. Kai ja susirgau, Tėvelis buvo miręs. Tačiau išvydau jį sapne. Jis į mane žiūrėjo, o už nugaros jam buvo didžiulis šviesios blyksnis. Sapne jis man pasakė: „Vaikeli!“. To pakako. Jis įpūtė vilties, džiaugsmo ir tikėjimo, kad viskas bus gerai, kad viskas įveikiama. Ir ligą aš įveikiau“, – atsiduso vyresnio amžiaus kėdainietė.
Aktorė D.Michelevičiūtė: „Jaučiu, kad čia būta Viešpaties“
– Dalia, ar esate anksčiau viešėjusi Paberžėje? O gal šiandien čia atvykote pirmą kartą?
– Į Paberžę atvykau pirmą kartą. Esu girdėjusi tai, ką kunigas Gediminas per homiliją sakė: Tėvelio Stanislovo Paberžė buvo didelis traukos centras, į kurį atvykdavo įvairiausių žmonių. Tėvelio durys buvo atviros kiekvienam.
Žmonės čia buvo laukiami ir dieną, ir naktį, galėdavo atvykti tik pokalbiui arba prašyti didelės pagalbos. Čia buvo ir daugelis mano draugų. Vienas bendrakursis čia susituokė – kalbame apie praeitą amžių, sovietmetį, kai dauguma sakramentų buvo teikiami slaptai.
– Jums pačiai Tėvelio Stanislovo sutikti neteko. Tačiau domėjotės apie šį išskirtinį žmogų po jo mirties. Kaip manote, kokią misiją šis vienuolis atliko žemėje?
– Tiesa, domėjausi labai daug. Bet iš atsiliepimų, filmų, tikrojo vaizdo susidaryti negali. Asmenybė atskleidžiama tam tikru požiūriu. Tačiau tvirtai žinau viena – jeigu šis asmuo tikrai galėjo paliesti daug širdžių, pritraukti žmones prie Dievo arba per save parodyti kelią į jį – tai yra didžiausias jo nuopelnas šioje žemėje.
– Esate tikinti, tad bažnyčios gyvenimas ir kunigai – jums labai artima. Ar tarp šiandienos kunigų yra daug šviesuolių, tokių kaip Tėvas Stanislovas?
– Ką dabar matau ir pasaulietiniame, ir bažnyčios gyvenime – matau daug jaunų kunigų, kupinų vilties – labai protingų teologijos daktarų, ant kurių išties laikosi ir bažnyčios ateitis, ir žmonių sielovada. Šitas pasaulis yra kovos laukas. Piktoji dvasia labai pyksta, kada žmonės artėja prie Dievo. Natūralu, kad mes esame klumpantys žmonės. Ir man labai skauda širdį, kai žmonės iš kunigystės ir pašvęstojo gyvenimo pasirenka kitą gyvenimo kryptį. Tačiau tik vienas Dievas yra širdžių teisėjas. Ir ne mūsų galioje vertinti kitus.
– Dalia, kokią žinutę norėtumėte perduoti netinkintiems žmonėms?
– Linkiu, kad kiekvieną iš mūsų atskleistų ne žodžiai, o veiksmai. Linkiu žmonėms pajausti ir pamatyti, kad bendrystėje su Viešpačiu būti yra džiugu, gera, šviesu, ir tai teikia neišmatuojamai daug džiaugsmo ir laimės.
– Ar jums liūdna dėl žmonių, kurie nemato Viešpaties jiems rodomo kelio?
– Viešpats kelią pas save parodo visiems. Tačiau liūdna dėl tų, kurie to nemato. Gal tam tikros aplinkybės ar veiksmai žmogų verčia pasielgti būtent šitaip.
– Kaip jaučiate Viešpaties buvimą šalia?
– Kartais atsitinka stebuklingi dalykai. Tokie kaip atsivertimas, gyvenimo krypties keitimas. Imi ir sau pasakai: „Nuo šiol būsiu geras, pradėsiu elgtis kitaip.“ Ir niekada negali žinoti: gal čia kokiems šventiesiems padedant, o gal tavo artimųjų maldų dėka tai vyksta. Viešpats veikia slėpiningu būdu. Mes nežinome, kaip viskas vyksta. Juk labai retai viskas būna kaip, tarkime, šv. Pauliui – Viešpats pats apsireiškia, nutrenkia šv.Paulių nuo žirgo, šis apanka, o praregėjęs tampa Viešpaties apaštalu.
– O ar neliūdna, kad jums taip ir neteko pažinti šio didžio žmogaus?
– Negaila. Juk šiuo gyvenimu niekas nesibaigia. Dvasia, dvasingumas nuolat skleidžiasi mūsų gyvenime. Tai, kad man jo nepavyko pažinti, dar nereiškia, kad negalėsiu jo pajausti. Man labai jauku čia būti – šv.mišios, eucharistija – didžiausias dalykas, kurį mes galime švęsti. Kaip minėjau, esu čia pirmąjį kartą. Jaučiu, kad čia būta Viešpaties.
