Prieš aštuonerius metus kilusi idėja, prieš trejus buvo pradėta įgyvendinti. Kitų metų vasarą jau turėtų būti baigta ne tik bažnyčia, bet ir sutvarkytas šventorius. Dar sunku prognozuoti, kiek laiko užtruks vidaus įrengimo darbai ir kaip tiksliai atrodys interjeras.
Apie šią neįprastą, daug diskusijų, o gal net ir abejonių keliančią verslo žmonių iniciatyvą kalbamės su projekto vadove, verslininko Aurelijaus Rusteikos žmona ir verslo bendražyge dr. Aurelija Rusteikiene.
– Mecenatystės tradicijos mūsų šalyje siekia LDK laikus, tačiau sovietmečiu jos buvo pamirštos, o atgavus šalies nepriklausomybę mecenavimą pakeitė paprasčiausias rėmimas, kai parama suteikiama mainais už reklamą. Bažnyčios statyba nėra pigus projektas, o ir finansinės grąžos iš jo tikėtis turbūt neįmanoma. Ar sunku buvo ryžtis tokiai didelei investicijai?
– Mūsų visuomenėje labai daug stereotipų. Įprasta manyti, kad verslininkams rūpi tik verslas: visur ir visame kame jie ieško finansinės naudos. Todėl dažnokai tenka aiškinti, kad bažnyčios statyba nėra dar vienas verslo projektas. Tai – galimybė prisidėti prie istorinio Dubingių miestelio atgaivinimo. Kadaise turėjome ten sodybą ir susižavėjome šiuo nuostabiu Lietuvos kampeliu. Drauge su vyru tiesiog „įkritome“ į jo istoriją, praeitį ir ateitį. Su bendruomene susidraugavome.
Įsiklausius į vietos gyventojų norus ir kilo mintis atstatyti bažnyčią. Juk maldos namai yra kiekvieno Lietuvos miestelio kultūros ir socialinio gyvenimo centras. Džiaugiamės greta sėkmingo verslo plėtodami ir šią prasmingą veiklą.
- Prakalbote apie bendruomenę. Kaip vietos gyventojai priėmė jūsų iniciatyvą? Visi žinome, kad dažnas lietuvis nemėgsta turtingesnių už save, į daug ką žiūri neigiamai, todėl kartais net gražiausios iniciatyvos ir darbai taip ir lieka neįgyvendintos idėjos jų sumanytojų galvose.
– Dubingių miestelio bendruomenės branduolys – aktyvūs, kuriantys ir savo kraštą nuoširdžiai mylintys žmonės. Visuomet jutome jų palaikymą, o šiemet jis buvo dar akivaizdesnis. Būrys Dubingių gyventojų aktyviai įsitraukė į archyvinių bažnyčios nuotraukų paieškas – nuotraukos buvo itin reikalingos menotyrininkams, bandantiems atkurti sudegusios bažnyčios vidaus vaizdą.
Gal viskas vyksta sklandžiai dar ir dėl to, kad, prieš pradėdami darbus, klausėme bendruomenės nuomonės, ar jiems tikrai reikalinga bažnyčia. Ir tik gavę pritarimą pradėjome veikti. O juokaudami žmonės sako, tai kiekgi nuodėmių Rusteikoms reikėjo padaryti, kad reiktų bažnyčią statyti...
- Neseniai baigėte menotyros doktorantūrą Vytauto Didžiojo universitete, kur gilinotės į sakralinio meno paslaptis. Kaip nutiko, kad po daugelio metų veiklos šeimos versle susidomėjote šia sritimi, o po to pradėjote vadovauti bažnyčios statyboms?
– Menotyros studijos atsirado kaip pomėgis ir savišvieta. Atradimai studijuojant pranoko lūkesčius – susižavėjau ir tiesiog panirau į LDK sakralinio paveldo tyrimus. Vienas įdomiausių aspektų man buvo ir tebėra Lietuvos dailės paveldo savitumas ir išskirtinumas kitų Europos šalių kontekste.
Keletą metų verslą lygiagrečiai derinau su mokslais, vėliau taktinę operatyvinę veiklą pakeičiau koordinavimo bei valdymo veikla.
Na, o Dubingiams norėjosi padėti vėl suklestėti, padaryti ką nors, kas bent kiek prisidėtų prie miestelio atgimimo. Net ir šiais laikais bažnyčia tebėra kiekvieno miestelio širdis.
Sakyčiau, kad tai du atsitiktinumai, kurie kažkokiu būdu susijungė ir dabar materializuojasi. Kaip dažnai gyvenime būna.
- Ar menotyros žinios praverčia statant bažnyčią?
– Žinoma, juk neturėdama jų ir kompetencijos bažnytinio meno srityje greičiausiai nedrįsčiau prisiimti asmeninės atsakomybės už šį projektą. Praverčia ne tik humanitarinis, bet ir meninis išsilavinimas bei ilgametė vadybos patirtis, įgyta dirbant šeimos versle. Pastaroji naudinga plėtojant projektinę veiklą, siekiant efektyvaus bendradarbiavimo su partneriais.
- Keliaudama po svečias šalis nepraleidžiate progos apsilankyti ir bažnyčiose. Į ką pirmiausia atkreipiate dėmesį įėjusi į naujus maldos namus?
– Užsienio bažnyčiose daug įvairovės, daug skirtingų patirčių, istorijos. Neslėpsiu, kartais profesinis smalsumas prasiveržia, todėl tik įžengusi į naują bažnyčią puolu ją tyrinėti, fotografuoti. Dažniausiai jose lankymo laikas būna ribotas, todėl skubu užfiksuoti viską, kas mane domina, nes galbūt ten nebeteks sugrįžti.
Man artimesnės barokinės katalikiškosios bažnyčios. Greičiausiai todėl, kad studijų metais labiausiai gilinausi į šį laikotarpį, be to, jose gausu įtaigių meno kūrinių. Lietuvoje taip pat turime daug baroko šedevrų. Mane ypač žavi medinės Lietuvos bažnyčios. Jos artimos ir jaukios, bemat sušildančios kiekvieno apsilankiusiojo širdį. Būtent tokią matau atgimusią Dubingiuose.
- Kaip atrodys nauja Dubingių Šv.Jurgio bažnyčia jau žinome, tačiau nieko negirdėti apie jos interjerą. Ar jau žinote, koks bus maldos namų vidus?
– Tai unikalus kompleksinis projektas, sujungsiantis istoriškumą su šiandiena. Sprendimai dėl naujos Dubingių bažnyčios įrengimo bręsta diskusijose su dvasininkais, meno istorikais, bažnyčios projekto autoriais. Praėjusią vasarą šią temą intensyviai tyrinėjo grupė menotyrininkų ir menininkų, dalyvaujančių projekte „Menas pasakoja apie paveldą: Dubingių šv.Jurgio bažnyčia“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Projektuojami įvairūs variantai, pagal galimybes atkursiantys buvusios bažnyčios ikonografinę programą.