Prisiminti kūrėjo susirinko pilnutėlė salė dar prisimenančių nuoširdžią jo šypseną ir tų, kuriems J.Karoso asmenybės šviesą perteikia jo muzika bei kūrėjo atminimą įspūdingai puoselėjanti šeima. Tačiau ne vienam jų buvo atradimas puikūs maestro instrumentiniai kūriniai (atliko smuikininkė Rūta Lipinaitytė, pianistės Indrė Baikštytė, Birutė Vainiūnaitė, violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė ir kiti).
Mat J.Karosas yra geriausiai žinomas kaip vokalinės muzikos, pirmiausia – choro dainų – kūrėjas. Sielos atgaiva jubiliejiniame vakare tapo jo „Tėvynė“ ir „Obelėlė“, atliktos Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos ir „Aidijos“ choristų.
J.Karosas vadovavo chorams, organizavo dainų šventes ir buvo jų vyriausiasis dirigentas. „Daina jį lydėjo visą gyvenimą – nuo gimimo iki paskutinio atodūsio“, – pažymėjo vakaro vedėja, buvusi muziko kaimynė kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.
Ji prisiminė, kaip po dainų švenčių chorai sugužėdavo į jų kiemą Žvėryne, mat maestro gimtadienis dažnai sutapdavo su dainų šventės finalu. „Tada dar nebuvo Vingio parką ir Žvėryną jungiančio tilto – chorai darydavo didžiulį lankstą. J.Karosą visi mylėjo – jis buvo be galo nuoširdus, jautrus ir švelnus žmogus“, – dalijosi prisiminimais A.Žigaitytė-Nekrošienė.
Kaip paaiškėjo vakare, šis menininkas netgi nulėmė ne vieno mūsų korifėjaus likimą. „Nedaug kas žino, kad 1939-ųjų rugsėjo 1 dieną, kai prasidėjo karas, Šiauliuose J.Karoso pastangomis buvo atidaryta muzikos mokykla. Jis pats surinko jai mokinius eidamas per vietos inteligentų namus. Ir surinko nuostabų kontingentą – J.Karosas taip mokėdavo visus uždegti! Buvo garbės reikalas leisti vaikus į jo vadovaujamą mokyklą“, – pasakojo vienas anuometinių maestro mokinukų dirigentas Saulius Sondeckis.
Kažin ar jis būtų tapęs muziku, jei J.Karosas nebūtų įžengęs į jo tėvų namus ir paraginęs mokytis muzikos? Šiaulių muzikos mokykloje anuomet mokėsi ir būsimasis žymus kompozitorius Julius Juzeliūnas, smuikininkas Eugenijus Paulauskas, kiti mūsų korifėjai. Galima sakyti, kad ir maestro Juozas Domarkas pirmąsias dirigavimo pamokas gavo grieždamas klarnetu J.Karoso diriguojamame orkestre Klaipėdoje.
„J.Karosas rasdavo kalbą su kiekvienu – paprastu žmogumi ir aukščiausio lygio muziku, o ypač – su vaikais. Mes eidavome į jo pamokas su didžiausiu džiaugsmu“, – prisiminė S.Sondeckis.
Kompozitoriaus aistrą muzikai paveldėjo ir jo paties vaikai. Dukros Rima ir Jūratė tapo žinomomis pianistėmis ir pedagogėmis, o be sūnaus Algirdo šeimos veiklos šiandien būtų sunku įsivaizduoti daugelį muzikos iniciatyvų šalyje. Kompozitoriaus anūkas Saulius Karosas, Labdaros ir paramos fondo įkūrėjas, penai buvo pripažintas Metų kultūros mecenatu. Jis pats yra dainavęs moksleivių dainų šventėje dar diriguojant seneliui.
„Prisiminimai apie senelį man padeda iki šiol. Jis buvo labai ryški, ypatinga asmenybė. Dabar, kai nemažai nugyventa, turiu su kuo palyginti ir aiškiai tą suvokiu“, – prisipažino S.Karosas, praleidęs su seneliu daugybę laiko.
Būtent jo vardo fondas, vadovaujamas kompozitoriaus marčios Birutės Karosienės, įkvėpė jubiliejinį J.Karoso renginių ciklą. Kompozitoriaus atminimas buvo pagerbtas jo tėviškėje Spraguityje, kur Fondas dažnai įsileidžia įvairius kultūros renginius. Per kompozitoriaus 125-ąjį gimtadienį, liepos 16-ąją, buvo atidengta jo atminimo lenta Palangoje prie namo, kuriame J.Karosas vasarodavo.
O dabar LMTA nauja atlikėjų karta prikėlė J.Karoso kūrybos perliukus. „Jo instrumentinė muzika ilgai gulėjo stalčiuose, apie ją nedaug kas rašė – nuoširdumas yra sunkiai nagrinėjamas ir įvardijamas. Tačiau, kaip įsitikinome šiame koncerte, J.Karoso smuiko ir violončelės sonatos, kiti kūriniai puikiai papuoštų pedagoginį ir koncertų repertuarą“, – įsitikinusi A.Žigaitytė-Nekrošienė.