Naują erdvę įkurtuvių proga pasveikino kultūros ministras Šarūnas Birutis. Čia savo „Chanel Couture“ kolekciją pristatęs mados istorikas Aleksandras Vasiljevas džiaugėsi, kad unikalūs jo surinkti egzemplioriai galėjo puikuotis aristokratiška dvasia pulsuojančiame pastate.
Lengvai atsikvėpė aktoriai – juk kuo daugiau scenų, tuo gajesnė kūrybos versmė.
Unikali pastato istorija
Vilniaus centre, netoli Gedimino prospekto, žinomo architekto Michailo Prozorovo projektuotas A.Jakšto gatvės namas, pažymėtas 9-uoju numeriu, išsiskyrė neogotine architektūra, būdinga to meto bažnyčių stiliui. Nenuostabu, nes architektas ne prie vienos jų pridėjęs savo talentingą ranką.
Architektas pats ir apsigyveno tame pastate – šeimai priklausė 14 kambarių, be dar kelių butų, kitos patalpos išnuomotos geležinkelininkų klubui ir parduotuvėms.
Vėliau šio istorinio pastato salėje vyko inteligentijos susitikimai, 1905 m. čia suvaidintas spektaklis „Amerika pirtyje“.
Aktorius, režisierius, dramaturgas Juozas Kanopka 1930 m. su kitais studentais įkūrė Vilniaus lietuvių sąjungos dramos sekciją, kuri vėliau išsiplėtė į mėgėjų teatrą, o 1939–1944 m. persivadino į „Skrajojamąjį vaidilos“ teatrą.
Per Antrąjį pasaulinį karą pastatas nukentėjo, bet buvo atstatytas. Paskutinis šios salės šeimininkas buvo dabar atgimęs „Vaidilos“ teatras. Čia sceną rasdavo bet kuris kuriantis žmogus. Daugelis iki šiol prisimena maestro Vytauto Kernagio kūrybos vakarą, pirmųjų modernių muzikinių vakarų filmavimus televizijos laidoms, režisieriaus Adolfo Večerskio gūsį, kai nuo 1992-ųjų, subūręs aktorius, ėmė statyti daug publikos sutraukiančius spektaklius.
Šiuo metu A.Jakšto g. 9 pastato grožį papildo vidinis kiemelis, netoliese įsikūrę viešbučiai, ministerijos. Teatras ir visos kitos erdvės pritaikytos koncertams, viešiems susiėjimams, įmonių vakarėliams, vestuvėms, pokyliams bei kitiems renginiams. Į pastato restauraciją investuotas privatus kapitalas be valstybės ar Europos Sąjungos fondų lėšų.
Per restauraciją buvo skrupulingai saugomas kiekvienas autentiškas centimetras, tačiau be gailesčio ištrintos pigios sovietmečio žymės – neskoningi vitražai, plastikinės apdailos detalės. Juk tai – kultūros ir architektūros paveldas. Todėl paliktas autentiškas, tik atnaujintas, parketas bei langų rėmai, žalvario sietynai.
Pastato pasididžiavimas – išskirtinės istorinės vertės teatro salė, kuri ne vienam filmavimui suteikė autentišką foną. Didelė erdvė – tikras atradimas šokių kolektyvams, mados, meno kūrinių pristatymams, pokyliams bei kitoms iškilmėms.
Neįkainojamas indėlis į lietuvybę
„Vaidilos“ teatras – būtent ta meno šventovė, kuri nusipelnė nacionalinei Lietuvos kultūrai ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Teatras reiškėsi laikais, kai istorinių lūžių, besikeičiančių santvarkų sąlygomis kūrybinei inteligentijai teko spręsti itin sudėtingas užduotis.
Lenkų bei vokiečių okupacijos metais „Vaidilos“ teatras lankė sostinės aplinkinius miestelius ir kaimus. Svarbiausia buvo net ne vaidinti, o atlikti lietuvybės nešėjo misiją, skleisti gimtąjį žodį. Štai kodėl nostalgija „Vaidilai“ neturi nieko bendra su sovietmečiu. Vyresnioji karta ir jaunajai sugebėjo perduoti prisiminimus apie magišką teatro atmosferą.
Tai, kad A.Jakšto 9-uoju numeriu pažymėtas pastatas šiandien atgimė, tik patvirtina lakų posakį, jog teatras – gyvas organizmas ir kiekvienas jame veikia pagal Dievo planą.
