Po rinkimų valdžios vairo netekusių politikų kurstomų šiauliečių riksmai ir aimanos taip įsisiūbavo, kad į diskusiją įsijungti nusprendė iki šiol atlaidžia šypsena keliamą erzelį stebėję profesionalai,
„Prognozavome, kad reakcija gali būti audringa, bet priartėjome iki pavojingos ribos“, – kalbėjo skulptūrai „Verksmas“ pirmąją vietą skyrusios meninių akcentų plenero konkurso vertinimo komisijos pirmininkas menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis.
Apie mėgėjišką kritiką, užkulisinį politikų vaidmenį, meno kūrinių vertę pasikalbėti buvo pakviesti Vytauto Didžiojo universiteto socialinės ir politikės teorijos katedros vedėjas filosofas profesorius dr. Gintautas Mažeikis, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius, skulptorius, Telšių miesto viešųjų meno erdvių kūrėjas Romualdas Inčirauskas, meninių akcentų plenero konkurso vertinimo komisijos narys architektas Šarūnas Sabaliauskas, Šiaulių dailės galerijos direktorė Romualda Atkočiūnienė, architektas Vytenis Rudokas.
Diskusijoje su menininkais profesionalais dalyvavo ir Šiaulių meras Artūras Visockas. Jis pažadėjo, kad niekada nebandys kištis į meno sritį ir taip elgtis linkėjo kitiems politikams.
Nustebino politikų drąsa
„Išsyk po konkurso buvome viešai išsamiai paaiškinę, kodėl šiam, o ne kitam meno kūriniui skyrėme pirmąją vietą, bet vis tiek atsirado disbalansas, todėl susirinkome dar kartą paaiškinti“, – šypsojosi V.Kinčinaitis.
Menotyrininkas neslėpė, kad audringa miestiečių reakcija nenustebino, nes šis kūrinys jam irgi kelia labai įvairių minčių: „Vieną rytą aš pasižiūriu vienaip, kitą – užplūsta kitokios mintys. Svarstau, mintyse diskutuoju su autoriumi, bet priimu kūrinį tokį, koks jis yra. Beje, praeinu ir pro Dalios Matulaitės skulptūrą „Aušrą“, kurios beviltiškas rūstus monumentalumas man kelia neviltį ir nuobodulį, bet nereikalauju, kad ji būtų nukelta“.
V.Kinčinaitis neslėpė nuostabos dėl aktyviai šį meno kūrinį vertinti ėmusių politikų šiauliečių tarybos narių Gedeminao Vyšniausko, Andriaus Šedžiaus ir kultūros ministro Šarūno Biručio elgesio: „Ši drąsa mane stebina. Bet už viso to labai akivaizdžiai matosi jų pačių politiniai interesai – bandymas pažeminti oponentą ar susigrąžinti prarastą visuomenės dėmesį. Siekis įkaitais paversti menininkus, visuomenę – stebėtinas“.
Menotyrininkas V.Kinčinaitis apgailestavo, kad pasibaigus sovietmečiui Šiauliuose nesusiformavo tradicija puošti miestą meno kūriniais: „Todėl ir atsirado tuštuma, o visuomenė nebemoka, kaip reaguoti į mano kūrinius“.
Kultūra nedaroma referendumais
Profesorius R.Inčirauskas pažymėjo, kad verta diskutuoti ne apie skulptūrą „Verksmas“, o apie savaime mieste atsirandančius „neaiškius skardinius objektus“: „G.Lukošaičio kūrinys abejonių nekelia – ši skulptūra yra labai profesionalus darbas. Diskutuojama, kad mažas kūrinys atsidūrė didelėj erdvėj. O kodėl tokia reakcija? Kad esame pripratę žiūrėti į skulptūras tradiciškai, užvertę galvą“.
Audringa šiauliečių reakcija profesoriaus nenustebino: „Politikai panaudojo minią. Tai nėra gražu, bet mūsuose dažnai sutinkama. Prisiminkime, kaip viena sostinės moteriškė labai troško susirinkti politinių balų ir ėmė rėkti, kad spektaklyje netinkamai panaudotas Kristaus įvaizdis. Kilo triukšmas, stojo į jos pusę net nematę spektaklio...“
Profesorius R.Inčirauskas pasidžiaugė, kad rėksnių minią savotiškai prigesino sprendimas skirti Nacionalinę meno premiją dėl kūrinio „Krantinės arka“ labai aršiai kritikuotam skulptoriui Vladui Urbonavičiui: „Tikrai labai džiaugiuosi, nes tai – kaip pusiausvyra. Juk kultūros dalykai nedaromi referendumais...“
Verksniai išsigando savo atvaizdo
Profesorius G.Mažeikis pripažino, kad bene labiausiai nustebino kultūros ministro Š.Biručio reakcija į skulptūrą „Verksmas“: „Tai buvo vertinimas pasiremiant vieninteliu kriterijumi „myliu-nemyliu. Manau, kad ministras neturi teisės taip pasisakyti, nes tik paskatina cenzūros veikimą“.
Tačiau filosofas pažymėjo, kad nepagrįsta kritika net buvo naudinga – išgarsėjo tiek meno kūrinys, tiek jo autorius: „Skulptoriaus G.Lukošaičio kūryba generuoja idėjas, diskusijas. Tai – labai gerai, bet yra pavojus – privalome neišsigąsti, nesustingti ir net nebandyti pašalinti šio kūrinio. Nes kartojasi istorija su sostinės „vamzdžiu“.
G.Mažeikis piktinosi, kad nei išsilavinimo, nei kompetencijos neturintys politikai kišasi į meno sritį: „Tačiau tai irgi gali būti naudinga. Sakyčiau, pati geriausia išeitis būtų Seimui uždrausti G.Lukošaičio skulptūrą. Tada jis išgarsėtų visame pasaulyje, kaip tai nutiko su Nobelio literatūros premiją gavusia baltaruse Svetlana Aleksijevič“.
Filosofas svarstė, kad šiauliečius, matyt, išgąsdino jų pačių atvaizdas: „Nuo 2008 metų Šiauliai man asocijuojasi tik su verksmu. Šiauliai yra panašūs būtent į verkiančią mergaitę, nes „gezų“ laikai – jau praeitis“.
