Tačiau moters namuose tikrai yra į ką akis paganyti – rekordinio dydžio kolekciją sudaro eksponatai iš viso pasaulio, antpirščiai atspindi įvairių valstybių istoriją, tradicijas, jie pagaminti iš porceliano, metalo, medžio, gintaro, perlamutro, sidabro, plastiko, gumos.
Kodėl M.Kunigėlienė ėmėsi rinkti antpirščius – siuvėjo darbo įrankius, kurie skirti apsaugoti pirštą nuo sužalojimų siuvamosios mašinos adatą stumiant per audinį? Pasirodo, šis pomėgis labiau susijęs ne su siuvimu, o su kelionėmis, iš kurių moteris parsiveža suvenyrų.
„Dirbau tokį darbą, dėl kurio teko dažnai lankytis užsienyje. Anksčiau neatkreipdavau dėmesio į suvenyrus, kurie būtų nesunkiai atvežami ir nebrangiai kainuotų“, – pasakojo vilnietė.
Pirmąjį antpirštį Meilutei parvežė sūnus Gediminas iš Stokholmo. „Sūnus su tuomet dar būsimąja žmona Daiva laimėjo viktoriną ir pelnė prizą – kelionę į Stokholmą. Jiems tai buvo romantiška išvyka, bet ruošdamiesi grįžti prisiminė, kad reikėtų kokių nors suvenyrų mamai. Oro uoste sūnus nupirko porcelianinį antpirštį“, – priežastį, kuri paskatino rinkti kolekciją, nurodė ekonomistė.
Vėliau M.Kunigėlienė užsienyje taip pat pradėjo dairytis antpirščių ir vežti vieną po kito namo. Iš toliausiai į šią kolekciją atkeliavęs eksponatas – australietiškas. Daugiausia skirtingų antpirščių – iš Ispanijos, yra net kelis etninius regionus atspindintys suvenyrai. Tačiau Kinijoje ir Tailande bei daugelyje kitų Azijos šalių nepavyko įsigyti nė vieno antpirščio. Čia, išskyrus Honkongą, tokio pobūdžio suvenyrų nėra.
Tik keli kolekcijos eksponatai skirti ne siūti, o pinigams skaičiuoti. Jais kadaise naudodavosi kasininkės.
Žinoma, ši kolekcija Meilutei nebūtų miela, jei ji nieko bendra nebūtų turėjusi su siuvimu. Nuo mažens motina ją ir seserį išmokė siūti. Būdama trylikametė Meilutė jau puošėsi savo siūta suknele. Tad antpirščių nuo vaikystės ji buvo mūvėjusi ne vieną. Kad kada nors turės tokią didelę kolekciją, tuomet ji nė nesapnavo.
Kolekcijoje yra antikvarinių antpirščių, įsigytų Paryžiuje, jais naudojosi mažos kilmingos prancūzaitės mokydamosi siuvinėti.
Dabar žvelgdama į kolekcijos eksponatus Meilutė neretai nusišypso, nes suvenyrai jai sukelia šiltų prisiminimų, atgaivina kelionių įspūdžius. „Per antpirščius susidomėjau tų kraštų istorija. Todėl tai sukelia ne tik emocijas, bet ir praplečia žinias“, – eksponatus, kurie papuošti ornamentais, užrašais, karališkųjų šeimų atvaizdais ar net legendiniais pasakų herojais, apibūdino pašnekovė. Pavyzdžiui, Čekijoje pirkti antpirščiai atspindi šalies pramonės tradicijas – vilnietės kolekcijoje galima išvysti iš rožinio porceliano ir krištolo pagamintų eksponatų.
„Jau dešimt metų antpirščiais nesinaudoju, nes dėl artrito nebegaliu siūti. Be to, ir nėra poreikio siūti, nes viską galima nusipirkti“, – patikino moteris.
Kolekcininkė svarstė, kad reikėtų padaryti vitriną, įrengti tinkamą apšvietimą, tuomet kolekcija atrodytų kur kas solidžiau nei dabar. Kolekcininkė planuoja juos sugrupuoti pagal tai, iš ko jie pagaminti, arba pagal šalis.
„Galėčiau išskirti ispanų architekto Antoni Gaudi ir dailininko Salvadoro Dali kūrinius atspindinčius antpirščius, o dabar jie lentynoje sudėti atsitiktine tvarka“, – apie tai, kaip norėtų pertvarkyti kolekciją, užsiminė Meilutė.
„Esu labai dėkinga visiems artimiesiems, kolegoms ir draugams iš Lietuvos ir užsienio, kurie rūpinasi mano kolekcijos papildymu“, – sakė kolekcininkė.