Baletas L.Lingytei nėra nežinoma žemė. Ji daug metų rengė laidas apie baletą Lietuvos televizijoje, daug bendravo su baleto pasaulio žmonėmis, tačiau rengiantis filmui, kartu su baleto kritiku Žilvinu Dautartu rašant scenarijų teko valandų valandas praleisti archyvuose, teatruose, Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejuje. Surinktos nuotraukos, ištraukos iš filmų ir televizijos laidų sugulė į „Odę Lietuvos baletui“.
Įrėmintas gulbės įvaizdžio, kurį palydi poetiški Dalios Teišerskytės tekstai, filmas parodo sudėtingą Lietuvos baleto kelią nuo XV a. dvarų kultūros, nepriklausomos tarpukario ir pokario laikų Lietuvos iki šių dienų. Dažnam filmo žiūrovui, ko gera, nauja bus, kad 1518 metais už Žygimanto Senojo ištekėjusi ir daug naujovių į Lietuvą iš Italijos atvežusi Bona Sforca jaunystėje buvo ir puiki šokėja. Į Lietuvą ją atlydėję italų šokėjai padėjo skleisti šokio kultūrą Lietuvoje.
Filme trumpai apžvelgiama dvaro šokių kultūra, primenami Radvilų, Tyzenhauzų, Oginskių nuopelnai šokio menui, kol pasiekiama XX a. pradžia, nepriklausomos Lietuvos laikai, primenami Olgos Dubeneckienės-Kalpokienė nuopelnai baletui ir pirmasis profesionalus baleto spektaklis Lietuvoje Leo Delibes'o „Kopelija“ 1925-ųjų gruodžio 4 d. Kaune.
Filmo autorė pasistengė nepraleisti nė vieno ryškesnį pėdsaką Lietuvos balete palikusio žmogaus, tarp jų – ir prie mūsų profesionaliojo baleto ištakų stovėjusių rusų choreografų ir baleto artistų Pavelo Petrovo, Nikolajaus Zverevo, Veros Nemčinovos-Obuchovos. Pagerbti ir kiti pirmeiviai – Olga Malėjinaitė, Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė, Marija Juozapaitytė ir Bronius Kelbauskas, įkandin jų atėję Genovaitė Sabaliauskaitė, Henrikas Banys, Tamara Sventickaitė, Henrikas Kunavičius...
Rodomi ne tik ryškiausi šokėjai, bet ir choreografai, lietuviškų baletų pastatymai, kurių pastaraisiais metais sumažėję iki visiško mizerio, o lietuvių choreografų pastaraisiais metais bent jau pagrindiniame Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre nebėra nė kvapo – įsivyravo užsienio choreografai ir jų iš kitur atvežti spektaklių pakartojimai. Bet ši užuomina – gal ir vienintelė, iškelianti problemą. Šiaip visas filmas daugiau pažintinis, pristatantis baletui tarnavusius menininkus. Kiekvienam jų filmo autorė randa taupią charakteristiką, išryškinančią vieno ar kito kūrėjo asmenybę.
Filmas baigiamas Eglė Špokaitės epocha – L.Lingytė nė neslepia savo susižavėjimo šia balerina ir jos šokį laiko kol kas aukščiausia Lietuvos baleto gaida.
Baleto kritikas ir filmo scenarijaus bendraautoris Ž.Dautartas per filmo pristatymą pridūrė: nors baletas Lietuvoje iškentė daug, jis niekada nenusileido Vakarų Europoa šokiui. Lietuvos baletas keitėsi kaip ir europinis baletas, o šiandien jis nenusileidžia geriausiems šiuolaikinio šokio kolektyvams. Tačiau čia baletas nuolat kentėjo priespaudą, nes ją kentėjo ir visa kultūra.
Nors filmas aprėpia ilgą istorijos laikotarpį, pirminis planas buvo visiškai kitoks.
„Iš pradžių norėjau sukurti filmą baleto 90-mečiui, tačiau vėliau pamačiau, kad tiek daug medžiagos, tiek daug neišsikristalizavusių dalykų, todėl prireikė rimtesnio filmo“, – pasakojo L.Lingytė.
Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė po filmo peržiūros sakė: „Laima sukūrė puikų filmą. Baletą prisimenu ir pradėjau lankyti nuo kokių dešimties metų, kai teatras iš Kauno persikėlė į Vilnių. Buvo tokie laikai, kai baleto salė būdavo tuštoka, nes Vilnius turėjo savo specifiką: vieni iš Vilniaus buvo išvykę, kiti naujai atsikraustę, studentai nevaikščiodavo į baletą. Mes, mokiniai, gaudavome kontramarkių ir už dyką galėdavome matyti spektaklius. Mano vieta visada būdavo beletaže kairėje ir žiūrėjau visus baletus. Manau, kad L.Lingytė susėmė viską, kas buvo įmanoma. Reikėtų dešimties filmų, kad parodytume, kas ir kaip dirbo. Ir būtų gerai, kad toliau kurtų tokį filmą. O jeigu ateičiai lieka tik šitas filmas, tai irgi labai daug. Žinoma, kai kas padaryta paskubomis, kai kas švysteli trumpai, puikūs solistai pasirodo, nori pamatyti daugiau, o jų nebėra. Bet tai tam tikra enciklopedija, kurioje nėra vietos improvizacijoms. Tekstas labai taktiškas, nėra jokių subjektyvių niuansų. Čia prisidėjo ir Ž.Dautartas, kuris padėjo išlaikyti pusiausvyrą.“
Peržiūroje dalyvavo baleto artistai Petras Skirmantas, Eglė Špokaitė, Vytautas Kudžma, baletmeisterio Vytauto Grivicko našlė Aldona Grivickienė, poetė D.Teišerskytė, teatro kritikė A.Girdzijauskaitė, baleto artistė ir pedagogė Ada Nasvytienė, Jurijus Smoriginas ir kiti baleto artistai, kompozitoriai Algimantas Apanavičius, Anatolijus Šenderovas.
O kada filmą išvys televizijos žiūrovai, kol kas nežinoma. Sekite LRT televizijos savireklamos siužetus!