Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vykusioje Tarptautinėje jaunųjų folkloristų konferencijoje T.Romaško pateikė įžvalgų apie Rusijos kultūros politikos stigmatizaciją, su kuria pati susiduria kas dieną ir mėgina apeiti. Matydami merginos drąsą auditorijose ir socialiniuose tinkluose vieni kolegos ragina ją būti atsargesnę, kiti atviru tekstu rėžia: fašistė.
– Tatjana, pristatei įdomų pranešimą apie Rusijos kultūros politiką struktūralistiniu požiūriu. Žinau, kad Rusijoje negali laisvai skleisti savo vertinimų, tai yra neturi galimybės būti kritiška. Su kokiomis kliūtimis susiduri universitete Rusijoje ir kaip atpažįsti tas ribas, kurių negali peržengti?
– Tiesą sakant, niekas manęs nevaržo nurodymais ar sutartiniais įsipareigojimais, užtat žinau, kad imdamasi tam tikrų temų arba analizės pagal vakarietišką metodologiją, sulauksiu nereikalingų klausimų apie savo tyrimų traktuotės adekvatumą ir dar turėsiu pateikti galybę akademinių įrodymų ir nuorodų į kitus šaltinius. Ieškodama kitų argumentų ir papildomos medžiagos iššvaistyčiau savo laiką.
- Tuomet kaip sau pati įrodai teiginius, jeigu nesulauki komentarų ir grįžtamojo ryšio iš savo profesorių? Lietuvių literatūros ir tautosakos institute pristatei nepriklausomą pranešimą, o savo universitete tarytum negautum palaiminimo. Vadinasi, dėl turinio sprendi viena pati.
– Taip, šioje folkloristų konferencijoje nusprendžiau dalyvauti savarankiškai ir nieko nesakiau savo vadovei – tik užsiminiau, kad išvykstu ir sudalyvausiu konferencijoje. Tačiau pateikdama savo disertaciją turėsiu ją parodyti vadovei, kad gaučiau patvirtinimą ir rekomendaciją.
- Tik tema jau bus kita?
– Taip, kita.
- Taip išeina, kad tavo tyrimas skirtas vien eksportui, o ne vidiniam akademiniam vartojimui Rusijoje.
– Taip. Kartą vadovė man patarė būti atsargesnei kalbant viešai arba rašant, pavyzdžiui, feisbuke, nes šios prieigos yra kontroliuojamos valstybės ir gali pridaryti rūpesčių...
- O tavo feisbukas spalvingas!
– Sakykim, spalvingas. Buvęs rektorius mano universitete, kuris siūlydavo stipendijų ir projektų ir kuriam padėdavau įgyvendinti jo projektus, kartą užsiminė, negriežtai, bet taip pasakė: tu esi labai aktyvi vkotankte, ir aš tave seku, ir visa administracija seka tavo įrašus, ir tada aš supratau, kad tai buvo įspėjimas neperlenkti lazdos.
- Dar turint minty faktą, kad tavo bičiulė už kažkokį įžeidžiamą įrašą gavo pusantro tūkstančio svarų baudą...
– Ak, tai buvo mano studentė, trečiakursė, kuri net neturi pastovaus darbo. Šiaip ji nepaskelbė nieko kritiško – tiesiog perpublikavo kito asmens citatą.
- Tokias bausmes Rusijoje berods numato naujas įstatymas?
– Vienas yra informacijos saugumo įstatymas, kitas nacionalinio saugumo, ir dar vienas – tarptautinių agentų, kuriais vadovaudamasi ir veikia Rusijos federalinė ryšių, informacinių technologijų ir masinių komunikacijų priežiūros tarnyba „Roskomnadzor“.
Tad jie ir nusprendė vadovaudamiesi filologų ekspertize, kad studentės paskelbtas turinys yra ekstremistinis. O šlykščiausia, kad tie už pinigus samdomi filologai dirba mūsų universitete!
- Suprantama, reiškiantis viešumoje reikia rinktis žodžius, bet už kalbėjimą būti persekiojamam ir dar skaudžiai nubaustam...
– Taip kartojama mūsų istorija. Sovietmečiu represinės struktūros vertė žudyti artimą draugą arba sukiršinti šeimos narius – panašiai vyksta šiais laikais.
- Nes kolegos iš kito fakulteto talkininkauja valdžios struktūrai persekiojant žmones.
– O kaipgi – kiekvienas dabar gamina ekspertizes. Tai yra būdas prasimanyti pinigų. Turiu prisipažinti, kad aš pati gaunu vyriausybinių stipendijų iš mokslo tarybos ir ministerijų. Stipendijai užsitikrinti tiesiog reikia paminėti būtinuosius žodžius: patriotizmas, nacionalinis augimas ir saugumas – ir tuomet ji tavo.
- Čia kaip anksčiau neapsieidavai nepaminėjęs marksizmo-leninizmo.
– Įtrauk marksizmo-leninizmo ideologijos priemaišų ir gausi viską.
- Sistema tokia pati, tik sąvokos kitos?
– Ta pati strategija, tik forma kitokia.
- Grįžkime prie tavo pranešimo akcentų. Juos mes Lietuvoje irgi esame daugmaž aptarę viešosiose diskusijose. Teigi, kad Vladimirui Putinui deklaravus dvasinių sąryšių deficitą Rusijoje, įsivyravo dvi valstybinės paradigmos – nacionalinio saugumo ir konservatyvių prioritetų.
Šie požiūriai pasklinda plačiai ir daugina kultūrinius stereotipus ir įtvirtina takoskyrą: yra jie ir esame mes. Tokios ideologijos vaisiai ryškiausi kalbant apie gėjų bendruomenę, Rusijos nacionalinį identitetą ir tradicinių bei europinių neoliberalių vertybių prieštarą.
– Tai yra trys pagrindinės temos, artikuliuojamos politiniuose ir medijų diskursuose, ir šitie naratyvai veikia akademinį mokslą. Tuomet atrandu, kad nacionalinis saugumas ir valstybinis persekiojimas atitinka bendrą kultūros politikos stilių, kuris buvo realizuotas per pastaruosius trejus metus.
- Kaip konkrečiai tavo įvardinta politinė strategija veikia kultūros politiką?
– Akademinėje terpėje įsivyrauja priešiškumas, ir ne vien akademinėje – ir kitose srityse, lemiančiose kultūros politiką. Štai tokio antagonizmo pavyzdys: viskas, kas laikoma vakarietiškoje neoliberalioje kultūros politikoje kūrybiška, pas mus bus suprantama kaip silpnybė ir nuosmukis, grėsmingas tradiciniam nacionaliniam vientisumui.
- Juk rusų turistai yra viena didžiausių grupių, atostogaujančių Europoje – nuo Paryžiaus iki Prancūzijos slidinėjimo kurortų, ir čia atvykę „išmėgina“ mūsiškes vertybes. Gal per mažai turistų lankosi, kad rusai įvertintų neoliberalias vertybes?
– Žmonės tiki reiškiniais, artimais jų gyvensenai, pasaulėžiūrai, patirčiai. O europinės vertybės, aplinka, gyvenimo stilius niekada nebuvo artimi rusams. Jie mano, kad europiečiai yra hipokritiški veidmainiai, apsimetantys, kad gerai gyvena, nors atseit verčiasi prasčiau nei žmonės Rusijoje.
- Kaip pati priartėjai prie šių savo pastebėjimų? Tavo nuostatos priešingos daugumos nuomonei Rusijoje.
– Pasikeičiau atvykusi į Karalienės Margaret universitetą Škotijoje, kur rengiau pirmąjį savo tyrimą užsienyje ir susipažinau su vakariečių akademikais. Mane nustebino, kad mokslų daktarai ir profesoriai su manimi, antro kurso mokslų kandidate, elgėsi kaip su lygia, kai savo šalyje aš esu tuščia vieta.
Jeigu pas mus laišku kreipiesi: „Brangus profesoriau, koks puikus jūsų darbas – ar galėčiau paprašyti patarimo?“ – taip ir nesulauksi atsakymo. Tik tyla. Tebūnie jie neturi laiko, bet profesoriams Škotijoje laiko atsiranda, ir jie aiškiai parodo, kad gali padėti.
Per savo pirmąjį pokalbį su kultūrologu Jeremy Valentine'u, Karalienės Margaret universiteto dėstytoju, apšnekėjome tuo metu visų aptariamą grupės „Pussy Riot“ bylą. Jam paklausus mano nuomonės, kodėl Rusijoje žmonės taip nusistatę prieš šią grupę, aš atsakiau, kad merginos nedorėlės peržengė draudžiamą liniją. Tada dėstytojui iššoko akys, o po trejų metų jis pripažino mane palaikęs fašiste.
- Mūsų viešojoje erdvėje minėti protestai ir bylos irgi plačiai aptartos. Pats atrandu kitų būdų suprasti Rusiją, ir sau tyliai pasidarytos išvados mane kaskart nustebina. Kalbu apie šiuolaikinį rusų kiną, kurio jau nebegaliu pernešti. Tokie filmai kaip Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas“ remiasi socialine realybe ir yra neišpasakytai tamsūs ir nepaliekantys vilties, kad pradėjau tokio meno vengti. Galbūt tik tokį kiną atrenka mūsų festivaliai, man vis tiek kelia nuostabą, kodėl Rusijos vyriausybė leidžia jiems pasirodyti ir juos remia, kai juose regime niūrų šalies veidą. Kaip šių filmų gamyba atitinka Rusijos kultūrinę politiką?
– Pati nežiūriu televizijos ir filmų, bet domiuosi jų naratyvų kritika. Kai žmonės yra suvaržyti ir negali laisvai išsisakyti, kai ribojama kultūrinė ar lytinė tapatybė, visiškai natūralu, kad spaudimą stipriausiai jaučia menininkai.
Jie negali savęs suvaržyti, todėl per kūrybą, kultūrinę produkciją išreiškia savo jausmus ir baimes. Net rusiško roko naratyvai darosi vis liūdnesni. Grupė „Lumen“ populiarioje dainoje deklaruoja: myliu savo šalį, bet ne valstybę. Jų dainų temos apima „Gazprom“, prievartą, naujus nedemokratiškus įstatymus.
Tuo metu vilties nepaliekančių filmų gamyba yra irgi kultūros politikos krizės simptomas. Tai yra ne valstybė užsako tokį kiną – jis randasi iš vidinio autorių nepritekliaus.
- Lietuvoje veikė toks Atviros Lietuvos fondas, kurį rėmė filantropas George'as Sorosas ir kuris skyrė lėšų svarbioms akademinei bendruomenei ir kultūrai knygoms leisti. Kai kurios grupės kovojo prieš šį fondą. Girdėjau, kad Rusijoje neseniai irgi prasidėjo kova su Soroso fondo knygomis netgi jas deginant.
– Praėjusią žiemą kultūros ministerija paskelbė įsakymą, kad iš universitetų ir viešųjų bibliotekų lentynų būtų pašalintos knygos, publikuotos parėmus Soroso fondui. Tad viena regioninė biblioteka parodė iniciatyvą sudegindama visas „sorosines“ knygas. Taip bibliotekos kolektyvas aiškiai pademonstravo remiąs vyriausybės politiką.
- Knygas degino ir Trečiajame Reiche prieš pat karą – nemalonios paralelės su ketvirtuoju ano amžiaus dešimtmečiu.
– Aš irgi įžiūriu paraleles ir kai jas garsiai įvardiju, kolegos iš mano fakulteto pravardžiuoja fašiste. Aš – fašistė...
- Kiek kartų tave yra pavadinę fašiste už akademinę veiklą pastaraisiais metais?
– Tai kad mane kelis kartus fašiste išvadino vien pastaraisiais mėnesiais. Paskutinį kartą tai išgirdau, kai savo studentus supažindinau su Fulbraito stipendijos galimybėmis, paraiška ir temomis, kuriomis galima pretenduoti.
Tad 62-ejų metų amžiaus kolega pareiškė: fašistė, kad propaguoju amerikietiškas vertybes. Studentai tik pasijuokė, bet tokia nuostata jau yra dominuojanti. Bendraudama apie kultūros politiką su artimaisiais taip pat girdžiu tą patį, ir iš mamos sulaukiau: fašistė.
O, sakau, mamyte, nebeturiu ko pridurti. Vėliau mama pripažino, kad jai sunku priimti mano pastabas kaip tiesą, nes ji įpratusi gyventi susiformavusiomis sąlygomis ir aplinkybėmis, pagal nustatytas taisykles, nors jai dar tik 48-eri – juk dar jauna moteris. Jos manymu, aš tik jaukiu ir blaškau mintis.
- Kokia tavo akademinė ateitis universitete, kai esi linkusi kastis ir knistis po tamsias gelmes?
– Nuo šių metų studentai nebegali savarankiškai pasirinkti baigiamojo darbo temos – jas iš viršaus nuleidžia katedros ir komitetai, nes studentai atseit mokosi ne dėl savęs, o dėl naudos valstybei. Tačiau aš studentams pasiūliau patiems susigalvoti temas ir tuomet pasiūlyti dekanui, kad jie galėtų plėtoti temas savo nuožiūra – ne pagal valstybės ar katedros užsakymą.
- Tokie rusai kaip tu ar jaunoji parlamentarė Olga Li, persekiojama už savo veiklą, kurie iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti laisvą mintį, užsiima veikla šalyje, kuri veikia pagal gilaus patriarchalizmo dėsnius. Gal laikas tam tikram feministiniam balsui ir proveržiui, gal reikia moterims perimti iniciatyvą?
– Oi, žinai, Rusijoje moteriai ne tik sunkiau patekti į parlamentą, bet ir būti išgirstai. Sakykim, gali užsiimti nepriklausoma žurnalistika, bet tave netrukus prispaus ir stigmatizuos kaip kvailą bobšę. Atseit tupėk sau virtuvėje gamindama barščius.
- Vadinasi, jūs, moterys, – tu iš akademinio pasaulio ar Olga Li iš politinio – neatstovaujate šalies ateičiai?
– Mūsų galimybės mažytės. Kaip kartą ištarė mano vadovė universitete: ateityje mūsų laukia kova. Bet dar ne dabar.
- O atrodai tokia atsipalaidavusi sakydama: mūsų galimybės mažytės. Taip save vertinti yra stojiška laikysena.
– Man jau užteko įtampos, kai vykdžiau tyrimus ir nebuvau niekieno remiama. Užtat sulaukusi palaikymo užsienyje ir kvietimų į konferencijas, kur buvo pastebėtas mano tyrimų metodas, aš užsiauginau pasitikėjimą.
Suprantu nesanti beprotė. Jaustis kvailiausiam tarp protingų nebūtų malonu, bet kai supranti esanti protingiausia tarp kvailesnių, galiu neimti taip visko į galvą – jūs darykit kaip išmanot, o aš darysiu savo. Gyvenkite tą savo gyvenimą, o savo vaikus aš auginsiu taip, kaip pati suprantu esant teisinga šiame pasaulyje.
Visą laidą galite paklausyti štai čia.