Malonų tembrą turėjusi aktorė buvo mylima radijo klausytojų, jos širdis sustojo prieš keletą dienų, birželio 27-ąją.
1956-aisiais darbą radijuje pradėjusi U. Nasvytytė jam atidavė beveik ketvirtį amžiaus ir tapo žmonių mylimu ir atpažįstamu jo balsu, bet geriausiai ji pailsėdavo ten, kur mintimis nusikeldavo į laimingą vaikystę.
Dautarų dvarą prikėlę antram gyvenimui vilniečiai architektai Gražina ir Antanas Juknevičiai vieną kambarį vadino Undinės, nes čia mėgdavo apsistoti U.Nasvytytė.
Paskutinį kartą Dautarų dvare radijo diktorė ilsėjosi prieš keletą metų. Šiemet pavasarį ji taip pat kalbėjo, kad nori apsilankyti, tačiau atidėliodavo tolimą kelionę į Žemaitiją dėl sutrikusios sveikatos.
U.Nasvytytei vis dažniau prireikdavo skubios pagalbos, nes jos organizme susikaupdavo skysčių, buvo atsivėrusios žaizdos ant kojų. Atgavusi jėgas ir išleista iš reanimacijos skyriaus namo, radijo diktorė ramindavo savo artimuosius, kad būtinai pasveiks.
„Undinei kiekviena diena buvo labai brangi, ji žadėjo, kad mudvi pasimatysime dvare“, – prisiminė G.Juknevičienė.
Apsistodavo savo tėvo kambaryje
Prieš keletą metų duodama interviu „Lietuvos rytui“ U.Nasvytytė tikino, kad būnant Dautaruose ją aplanko nenusakomas jausmas. Ji apsistodavo kambaryje, kuris anksčiau priklausė jos tėvui karo gydytojui Kazimierui Nasvyčiui.
„Mano kambarys yra erdvus, puikus, yra balkonas. Pabundu, ir rodos girdžiu tėvo žingsnius. Tėvas labai mėgo būti Dautaruose, bet čia leisdavome tik vasaras“, – teigė pašnekovė.
U.Nasvytytė prisiminė, kaip pirmą kartą įkėlė koją į Žemaitiją, nes iki tol augo Vilkaviškyje. Čia Undinė pramoko žemaitiškos tarmės, tuo didžiavosi jos tėvas, kuris buvo žemaitis.
Apsilankė dvare tik po 60 metų
Karo metais Dautarų dvaras buvo atsidūręs kryžminėje ugnyje. 1944-aisiais esantys vos už 100 kilometrų Šiauliai buvo užimti sovietų armijos, o vokiečiai – dar nepasitraukę.
Du mėnesius Undinė su broliais ir motina slėpėsi dvaro pusrūsyje nuo sprogimų. Kartą dvare apsilankęs sovietų kariškis įspėjo, kad tuoj prasidės žiaurios kautynės ir įsakė per kelias minutes palikti dvarą.
Tą dieną Undinė atsisveikino su dvaru, o vėl jame apsilankė tik po 60 metų.
Kita U.Nasvytyę slegianti data buvo birželio 13-oji, nes 1941-siais tą dieną Pabradės poligone buvo suimtas tėvas.
„Per tą naktį mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. O mes su mama, gyvendami Vilniuje, nieko nežinojome. Tėvą ištrėmė birželio 26-ąją, kai Vilnių bombordavo vokiečiai, likę be tėvo mes glaudėmės Dautarų dvare“, – prisiminė U.Nasvytytė.
Rūmų statybos pradžia – 1870-ieji
Prieš keletą metų buvęs dvaras vaiduoklis tapo švytinčiais rūmais. Elegantiški baldai, turtinga biblioteka, lipdiniai ant lubų, prabangūs sietynai – daug kuo garsėjo Mažeikių rajone esantis Dautarų dvaras.
Sovietmečiu nualintas Dautarų dvaras ne kartą ėjo iš rankų į rankas. Vokiškos architektūros įtaka šiam dvarui nėra atsitiktinė, ant vienos plytos aptiktas įspaudas „1870“ tikriausiai žymi Dautarų rūmų statybos pradžią.
Kadaise šis dvaras priklausė Rusijos reformatoriaus Piotro Stolypino dukrai baronienei Mariai ir jos vyrui Borisui von Bock, kilusiam iš vokiškos giminės, o Dautarai tada vadinosi „Dovtory“ ir buvo Kuršo dalis.
Dvaras turėjo daug žemės, miško, veikė plytinė, durpinė. Be rūmų buvo prižiūrima dar 13 pastatų, didelis parkas su tvenkiniais.
Raudonmedžio baldai – iš Stolypino giminės
Legendomis apipinta dvaro unikali biblioteka.
Caro Nikolajaus II laikais P.Stolypinas turėjo įtakingas pareigas. Jis buvo Rusijos ministras pirmininkas, o užaugo Kalnaberžės dvare, Kėdainių rajone, taip pat čia augo jo duktė Maria, ištekėjusi už diplomato Boriso von Bock.
Dautaruose jie gyveno 1910-1933 metais.
Lietuvai išsivadavus iš Rusijos imperijos, Kalnaberžės dvaras buvo nacionalizuotas, taip pat konfiskuota biblioteka, priklausiusi iš Stolypino giminės kilusiai poeto Michailo Lermontovo senelei.
Baronienė Maria von Bock dėl to bylinėjosi su Lietuva. Laimėjusi bylą, ji iš Kalnaberžės į Dautarus atsigabeno raudonmedžio baldus ir dalį vertingų bibliotekos.
1933-aisiais nuskurdusį Dautarų dvarą ir sodybą, kurie buvo užstatyti bankui, įsigijo aktorės ir radijo diktorės Undinės Nasvytytės tėvas -- karo gydytojas Kazimieras Nasvytis, kuris tuo metu dirbo Mažeikiuose. Undinei tada buvo septyneri.
Dvare buvo daug įdomybių – kirilica raštu išleistų storų knygų, įrištų oda, vėduoklių, skrybėlaičių, iš mados išėjusių drabužių, baldų, porceliano indų.
Čia būsima radijo diktorė su broliais dvyniais Algirdu ir Vytautu Nasvyčiu, žymiais architektais, leisdavo vasaras. Užgriuvus karo audroms, dvaras nebuvo saugus prieglobstis – bombarduodavo, netoliese esančiu geležinkeliu riedėjo karo ešalonai – tai į Rytus, tai į Vakarus.
Po karo dvaras sunyko. Iš pradžių čia veikė pradinė mokykla, vėliau -- kolūkio kontora. Įsikūrę atėjūnai laikė buvusiose salėse gyvulius, o pritrūkę malkų kūrendavo laiptus, palanges. Kai kas tikėjo, kad dvare paslėptas lobis, todėl ardė sienas.
Namas atrodė kaip vaiduoklis
Tik atkūrus Nepriklausomybę dvaras buvo sugrąžintas Nasvyčiams. Undinė Nasvytytė su broliais, nors ir džiaugėsi dvaru, bet suprato, kad savo jėgomis neįstengs grąžinti jam gyvybės.
U.Nasvytytė įkalbėjo šį dvarą pirkti tuomet architekte dirbusią Seimo narę Aureliją Stancikienę.
Trejus metus politikė čia nekėlė kojos ir jau ketino dvarą atiduoti benamiams, kad šie išnešiotų po plytą. Tai sužinoję A.Stancikienės tėvai vilniečiai architektai Gražina ir Antanas Juknevičiai pasiraitojo rankoves.
Per 10 metų dvarą pavyko prikelti iš užmaršties, sulaukus valstybės ir Europos Sąjungos fondų paramos.
Beveik 700 kvadratinių metrų ploto rūmai nėra dideli, pavyzdžiui, Tiškevičių dvarai Lietuvoje siekdavo daugiau nei 1500 kvadratinių metrų ploto.
Tačiau pirmas įspūdis atvykus G.Juknevičienei su vyru į Dautarus buvo slogus. Čia riogsojo beveik griuvėsiai, pastatas buvo be langų, be durų, įlūžusios perdangos, pelėsiais apėjusios sienos. Namas atrodė kaip vaiduoklis.
Negalėjo būti jokių kalbų apie poilsį dvare. Neturėdami kur apsistoti, Juknevičiai iš ryto atvykdavo į Dautarus, o vakare grįždavo į Vilnių.
Sunku buvo aptikti istorinių dokumentų apie dvarą
Nors dvaro ansamblis įtrauktas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašą, sunku buvo aptikti šaltinius, istorinius dokumentus, kaip atrodė jo vidus, kiek buvo kambarių, kokie stovėjo baldai.
Laimei, dvarą statė vokiečiai iš geros medienos. Nuardžius stogą, paaiškėjo, kad įmanoma restauruoti dalį medienos.
Po rekonstrukcijos dalis senų medinių konstrukcijų liko neuždengtos. Norėta parodyti, kad čia naudotas kitoks nei Klaipėdos kraštui būdingas fachverkų konstravimo principas.
Įprasta, kad fachverko medinės sijos lieka išorėje, o Dautarų dvare – jų nesimato. Medinis karkasas paslėptas pastato viduje, nes jį dengia mūras.
Tarp karkaso sijų buvo aptikta taip pat nendrių. Nendrės nepūna, nes tai patvari medžiaga.
„Iš esmės dvaras yra karkasinis medinis namas, kurio pertvaros užpildytos plytomis.
Kadangi apylinkėse gausu gero molio, dvaras turėjo savo plytinę, todėl raudonų plytų netrūko“, – aiškino G.Juknevičienė.
Raštai atrodo kaip iš Antikos laikų
Pradėjus darbus, laukė ir daugiau staigmenų, kurias aptiko specialistai, atlikę tyrimus.
Niekas nežinojo apie ant sienų buvusį polichrominį dažymą. Viskas buvo daugkart uždengta kalkiniais dažais. Nei Undinė, nei jos broliai to neprisiminė.
Kai kur sienos įgavo sodrią plytų spalva, prie kurios dera tamsiai mėlyna. Polichrominiam dažymui buvo naudoti augaliniai pigmentai. Kai kur raštai atrodo kaip iš Antikos laikų, nes dvarininkai turėjo gerą skonį.
O lubas puošia karnizai ir rozetės – plastiniai lipdiniai. Jų nuolaužų restauratoriai buvo aptikę valydami patalpas.
Kadaise svetainė buvo dviejų dalių, o dabar neliko pertvaros. Viename buvusiame kambaryje aptiktas išpieštas ant sienos altorius, prie jo pastatyti klauptai. Šiame kambaryje melsdavosi dvarininkai, nes bažnyčia yra tik už 7 kilometrų, Pikeliuose.
