Iškilmės prie menininko dirbtuvių
Neringos garbės piliečio, pirmojo kurorto savivaldybės įsteigtos Liudviko Rėzos kultūros ir meno premijos laureato, menininko E.Jonušo vardas suteiktas Nidos gatvei, kurioje stovi jo dirbtuvės.
Ant namo fasado pritvirtintą lentelę su naujuoju gatvės pavadinimu atidengė menininko našlė Vitalija Jonušienė, jo bičiulis klaipėdietis dailininkas Edvardas Malinauskas ir Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis.
„E.Jonušas įspraudė gilų pėdsaką Kuršių nerijoje. Talentingas kūrėjas siekė atgaivinti ir išsaugoti senųjų gyventojų kuršininkų kultūrinį ir dvasinį palikimą dar tais laikais, kai jis niekam nerūpėjo“, – per iškilmes pažymėjo D.Jasaitis.
Kai buvo minimos E. Jonušo mirties metinės, E.Malinauskas bene pirmasis pasiūlė įamžinti menininko atminimą jo vardu pavadinant vieną Nidos gatvę, kur stovi menininko dirbtuvės namelis. Neringiškiai išgirdo paraginimą.
„Ši vieta trauks žmones, nes ten atsiveria aplinka, kuri supo E.Jonušą. Dirbtuvėje matome ir jo įspūdingą kūrybą. Ne kiekvienam menininkui užtektų jėgų, laiko ir vaizduotės nuveikti tiek, kiek jis padarė“, – kalbėjo E. Malinauskas.
V. Jonušienė džiaugėsi, kad menininko vardu pavadinta gatvė nidiškiams ir svečiams primins jos vyrą.
Našlė pranešė, kad žengtas dar vienas žingsnis įamžinant menininko atminimą Nidoje – įkurta viešoji įstaiga „Eduardo Jonušo namai“ sieks jo dirbtuves atverti visuomenei, paversti žmonių lankoma vieta.
Šiemet dienos šviesą išvydo „Eglės“ leidyklos išleista menininko ir jį pažinojusių žmonių prisiminimų knyga „Eduardas Jonušas. Vaizdai ir mintys“.
Neringą papuošė savo kūriniais
E. Jonušas – ryški asmenybė. Šis menininkas grąžino į Kuršių neriją krikštus, vėtrunges, paliko dramatiškos įtampos kupinų paveikslų, kuriuos tapė veikiausiai trokšdamas atsikratyti skausmo, patirto Sibiro tremtyje ir dėl vėlesnių persekiojimų.
Nidoje E. Jonušas pirmasis atstatė išnykusį Kuršmarių simbolį – tradicinę žvejų burvaltę kurėną. Dar gūdžiu sovietmečiu šis menininkas atkreipė dėmesį į vandalų nusiaubtas Nidos kapinaites - papuošė jas naujai sukurtais kuršių krikštais. Po to atkūrė sudaužytus kopų apželdintojų Gotlybo Davido Kuverto ir jo sūnaus kapus.
Vienas iškiliausių E. Jonušo darbų – netoli Pervalkos ant apželdintos kopos stovinti koplytstulpio fomos skulptūra iš Karvaičių kaimo kilusiam tautosakininkui, teologui, Karaliaučiaus universiteto rektoriui Martynui Liudvikui Rėzai.
Nagingo medžio ir metalo plastikos meistro E. Jonušo darbai puošia Nidą ir Juodkrantę. Jo skulptūras, vaizduojančias bures, vėtrungės, mitologines būtybes, galima išvysti prie Alksnynės kontrolės posto, šalia Raganų kalno. Įspūdingas E.Jonušo bareljefas – Neringos savivaldybės vestibiulio puošmena.
Menininko kelią pradėjęs kaip tautodailininkas, dirbęs dramos teatre, kraštotyros baruose E. Jonušas vėliau susidomėjo tapyba. Dailės gerbėjus ir tyrinėtojus jis pribloškė neregėtais į jokius standartinius rėmus netelpančiais savo paveikslais.
Su teptuku E. Jonušas nesiskyrė ir užkluptas klastingos ligos – po insulto tapė sėdėdamas vežimėlyje.
Gulago kalinys niekada nenurimo
Bene labiausiai E. Jonušą išgarsino medžio skulptūros, dar sovietmečiu sukurtų pastelių „Penktas planetos ciklas“ ir didelio formato aliejinių drobių ekologine tema „21“ rinkiniai.
Buvęs Gulago kalinys ir tremtinys E.Jonušas, už antisovietinę propagandą bei agitaciją nuteistas kalėti 25 metams, savo mintis, įžvalgas, KGB lageriuose patirtas kančias savo tapybos kūriniuose perteikė išskirtiniais, kartais net šiurpiais vaizdiniais ir simboliais.
Šis menininkas jį pažinojusių žmonių atmintyje išliko kaip nenurimstantis kovotojas ir maištininkas. Persikėlęs į Kuršių neriją, jis skaudžiai išgyveno dėl biurokratų abejingumo kultūrai, praeities vertybėms, valdžios savivalės, abejotinų eksperimentų ir naujovių į šį nuostabų Lietuvos pajūrio kampelį antplūdžio.
Kai kiti suglaudę ausis tylėdavo, E.Jonušas nedrebėjo – reikšdavo savo nuomonę įvairiais Neringos raidos klausimais, prieštaravo absurdiškiems kompartijos nurodymams, netgi atvirai šaipėsi iš bukagalviškų sprendimų.
„Jo asmenybė ir kūryba žadino drąsą nepasiduoti konjunktūrai, nemeluoti, nepataikauti valdžiai, neišduoti savo įsitikinimų“, – tokį E. Jonušą prisimena Neringos kultūros metraščio „Dorė“ leidėja žurnalistė Raimonda Meyer-Ravaitytė.
Pasak jos, humoras, persmelktas švelnia ironija ir sarkazmu, anais laikais buvo galingiausi E.Jonušo ginklai prieš su kvailumą ir tuštybę. Neringiškiai iki šiol nepamiršta valdininkams jo ištartų „auksinių“ minčių ir frazių.
Daugeliui žmonių E. Jonušas buvo ir lieka pasipriešinimo bet kokiam diktatui ir režimui šauklys.
Savito braižo tapytojas ir filosofas
Paeities kultūros paveldo sergėtojas, skulptorius, laivadirbys, savito braižo tapytojas – toks buvo daugiabriaunis kūrėjas E. Jonušas, neringiškių dažnai vadinamas šių laikų „renesansine asmenybe“.
Ne su visais žmonėmis E.Jonušas noriai leisdavosi į kalbas, todėl kaip kuriems jis atrodė kaip niūrus atsiskyrėlis, į kitas erdves nuskriejęs mistikas, pranašaujantis neišvengiamą pasaulio žlugimą ir visos žmonijos pražūtį.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, E. Jonušas skausmingai išgyveno dėl naujos vandalizmo invazijos – naujakurių verslininkų ir jų samdinių Kuršių nerijai primetamos ir brukamos svetimkūnės architektūros, nelegalių statybų draustinyje.
Menotyrininkams neringiškis menininkas primena savamokslį gruzinų dailininką Niką Pirosmanį. Tuo pat metu E.Jonušas laikomas vienu ryškiausiu lietuviškojo siurrealistinio simbolizmo atstovu, savotišku tapybos filosofu.
Nemažai E.Jonušo darbų liko Nidoje. Jo bičiuliai susitelkė į iniciatyvinę grupę, kad išsaugotų šio kūrėjo palikimą. Po menininko mirties ištuštėjusias dirbtuves siekiama pritaikyti visuomenės poreikiams.
Tokia mintis menininko šeimai, todėl pirmoji atvirų durų popietė surengta E. Jonušo dirbtuvėje tarp jo paveikslų. Diskutuojant išsakyta įvairių minčių, brėžtos vizijos. Viskas sugulė improvizuotame idėjų banke.
Dirbtuvė – irgi unikalus paveldas
Šalia Parnidžio kopos E. Jonušas ne tik kūrė, bet ir gyveno su šeima, jo dirbtuvė visuomet traukė žmones. Užsukdavo ne tik dailininkų, rašytojų, muzikantų, mokslininkų, politikų, medikų, bet ir paprastų smalsuolių, svečiuodavosi turistai iš užsienio.
„Vienas žurnalistas E. Jonušo dirbtuves pavadino unikaliu šio menininko gyvenimo ir kūrybos muziejumi. Gal dabar, kai jo nebėra, būtų prasminga atgaivinti ir įteisinti tokį jų statusą ?“, – svarstė V.Jonušienė.
Menininko našlė tikisi, kad kelio į E. Jonušo dirbtuvę neužgoš krūmynai, neužpustys lakus kopų smėlis, kad ji kaip ir anksčiau, kai jos vyras ten tapydavo savo paveikslus, bus atvira menu ir istorija besidomintiems žmonėms.
V.Jonušienė neringiškius, visus Kuršių nerijos mylėtojus kviečia pasidalyti mintimis, kaip ir kokiems tikslams galėtų tarnauti menininko dirbtuvė: „Išgirdus daugiau įvairių nuomonių, būtų atrasti tinkamiausi sprendimai“.
Všį „Eduardo Jonušo namai“ steigėjų idėjoms pritaria meras D. Jasaitis: „Išsaugota šviesaus žmogaus, kūrėjo dirbtuvė galėtų tapti vieta, kurioje galėtume pažinti jo pasaulėžiūrą, pajusti, kas jį įkvėpdavo dideliems darbams“.