„Ąžuoliuko“ vadovas Vytautas Miškinis: „Jaučiu atsakomybę už kiekvieną vaiką“

Vytautas Miškinis – choro dirigentas, pedagogas, berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ meno vadovas, kompozitorius, kurio nemažą kūrybos dalį sudaro dainos vaikams. Kurdamas kompozitorius daug dėmesio skiria atlikėjo amžiui ir su tuo susijusioms dainavimo galimybėms, specifikai ir šiuolaikinėms tendencijoms. Tvirtos nuomonės, tačiau atviras ir nuoširdus, prasmingas ir verčiantis akimirkai sustoti interviu su profesoriumi Vytautu Miškiniu.

V.Miškinis jau beveik keturis dešimtmečius vadovauja „Ąžuoliuko“ chorui.<br>T.Lukšio nuotr.
V.Miškinis jau beveik keturis dešimtmečius vadovauja „Ąžuoliuko“ chorui.<br>T.Lukšio nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Mar 21, 2017, 6:48 PM, atnaujinta Apr 7, 2017, 12:40 PM

– Nuo 1979 m. esate berniukų ir jaunuolių choro meno vadovas. Ką jums reiškia „Ąžuoliukas“?

– Tuo metu turėjau apsispręsti, ar eiti į simfoninį dirigavimą ir tęsti savo karjerą Austrijoje, ar tapti „Ąžuoliuko“ choro meno vadovu. Pasirinkau „Ąžuoliuką“, nes ten gimiau, užaugau ir subrendau. „Ąžuoliuko“ choras – tai mano gyvenimas ne perkeltine, bet tiesiogine prasme. Atėjus man vadovauti, pasikeitė struktūra, padidėjo vaikų galimybės, todėl kolektyvas užaugo dvigubai – Hermano Perelšteino laikais buvo 280 vaikų, dabar jų yra 450: mažylių choras, muzikos mokyklos kontingentas, vyrų choras.

– Esate išugdęs ir išleidęs į plačiuosius muzikos vandenis ne vieną garsų Lietuvos operos solistą. Kokią įtaką dainininkams daro „Ąžuoliukas“? Koks muzikinis kelias, iššūkiai juos lydi?

– Tai verta disertacijos tema, nes tai nėra paprastas kolektyvas. Mes pirmieji pritaikėme kitokią struktūrą – pavyzdžiui, kiekvieną vasarą rengiame stovyklas. Mūsų tikslai – ne muzikiniai rekordiniai, o pedagoginiai, kad vaikai, susilietę su muzika, gautų gerus pagrindus – ne tik muzikinius, bet ir sampratos apie gyvenimą, todėl parenkami atitinkami repertuarai, rengiami koncertai.

Mes labai atsakingai žiūrime į repertuarą, stengiamės, kad jis turėtų auklėjamą prasmę ir būtų visavertis muzikos prasme. Dainuojame viską, ne tik klasikinę muziką: ir džiazą, ir popmuziką, ir šiuolaikinę. Dažnai renkuosi muziką pagal tekstą ir pats rašau aranžuotes chorui, atrenku, kas yra rimta ir vertinga. Net ir džiaze, ir roko, ir popmuzikoje yra vertingų dalykų, nereikia šios muzikos numesti į šoną ir sakyti, kad tik klasikinė muzika ugdo žmogų. Ne, ir ten yra daug vertingų dalykų, tik reikia mokėti juos atsirinkti.

Nepaisant mūsų ambicijų atlikti daug rimtosios muzikos, labai atsargiai žiūriu į ateitį vaikų, kurie ketina studijuoti muziką. Koks skirtumas tarp H.Perelšteino laikų ir mano? H.Perelšteinas sakydavo: „O, tu gabus muzikai, būtinai turi toliau savo gyvenimą sieti su muzika!“. Bet nereikia pamiršti, kad tais laikais, jei sėkmingai baigdavai mokslus, vėliau sėkmingai galėdavai rasti ir darbą. Buvo paskyrimai, kolektyvų tinklas kur kas platesnis, finansinis valdžios palaikymas ir daugelis kitų dalykų.

Dabar laisvų darbo vietų nėra, todėl kai kalbu su būsimais pretendentais į muziko kelią, mūsų šneka būna labai atvira. Jeigu tu talentingas ir nori toliau eiti – gerai, aš tau padėsiu, nes tai yra įsipareigojimas. Tu jauti atsakomybę už kiekvieną vaiką. O jeigu jis nusivils? Turiu tikrai daug puikių mokinių, kurie ir šiandien yra didžiojoje scenoje, bet tai buvo jų užsispyrimas ir pasiryžimas. Dabar vaikai mąsto labai pragmatiškai ir aš turiu su tuo susitaikyti.

– Su kokiais sunkumais jūs, kaip meno vadovas, susiduriate ruošdamas šiuos jaunuosius talentus?

– Tai labai aktualus, bet aštrus klausimas, manau, visame pasaulyje. Šiandieniniai vaikų hormonai pagreitina mutacijos procesą. Anksčiau 14-15 metų buvo normali balso pasikeitimo riba, o dabar jau bręsta 11-12 metų berniukai. Tai apsunkina mūsų, kaip pedagogų, darbą. Pirmiausia jam sunku fiziškai aktyviai išleisti garsą, antra – mentaliai jis dar nepasiruošęs tokiems pokyčiams. Anksčiau dainavęs apie žvirblelį ir apie mamytę, staiga gauna Johanno Sebastiano Bacho oratoriją. Čia tas pats, kaip iš aritmetikos pereini į kibernetiką. Balsas dar nespėja sužydėti, o jau prasideda jo „lūžimas“.

Kaip suvaldote tokią gausybę vyrukų? Ne visiems tai pavyktų...

– Vaikų valdymas priklauso nuo mokytojo talento, jie turi įgauti bendros tvarkos įgūdžių. Yra mokytojai, kurie labai sėkmingai tą drausmę ugdo, ir tai jokiu būdu ne muštras. Tačiau jei tai yra kolektyvinis darbas, visi turi būti dėmesingi ir atsidėję bendram procesui. Taip, tokią minią suvaldyti sunku, bet sunkiausiai dirbti su jauniausiais. Būna tokių klasių, kurių net nereikia drausminti, tačiau, be abejo, visi vaikai turi dėti pastangų ir patys.

– Ar dažniausiai vaikus į „Ąžuoliuko“ chorą atveda tėvai, ar būna, kad ir patys veržiasi su didžiausiu noru?

– Kuo anksčiau vaikas įtraukiamas į muzikinę veiklą, tuo natūraliau jis viską priima. Žinoma, ateina laikas, kai tarp vaikų atsiranda skirtumai, jie pradeda suprasti savo galimybes. Tada atsiranda demotyvacija ir jei tėvai nuolaidžiauja, tada jau šaukštai po pietų. Čia lygiai taip pat, kaip klausimai vaikams – kokį klausimą vaikas išgirdo, toks dažniausiai būna ir atsakymas: „Nori? Noriu. Nenori? Nenoriu.“ Štai jums ir atsakymas. Vaiko emocija labai greitai keičiasi.

Šiuo metu vaikai pradeda savęs ieškoti daug anksčiau ir gerai žino, ko nori. Kuo labiau išsilavinę tėvai, tuo ir vaikas turi aukštesnį IQ. Muzikos sritis veikia visas fiziologines žmogaus funkcijas, todėl muzika yra kaip vaistas žmogaus protui.

– Kaip manote, kiek talento ir kiek darbo atveda muzikantą į sėkmę? Kaip tai sąveikauja tarpusavyje?

– Be darbo net ir didžiausias talentas gali nepražysti, jeigu jo nepuoselėsi. Talentui reikia padėti atsiskleisti, jį reikia pažadinti, tačiau neįdedant darbo, talentas tiesiog užges.  O tas, kuris galbūt neturėjo didelio talento, tačiau daug dirbo, gali ir pralenkti tą talentingąjį. Viskas priklauso nuo noro ir darbo bei tinkamo žmogaus, kuris sugeba tą talentą pažadinti. Ir kuo anksčiau jis pažadinamas, tuo puikesni rezultatai.

– „Ąžuoliuko „choras rengia labai įvairias muzikines programas: nuo pasaulietinių ir religinių kūrinių iki džiazo muzikos. Kokią programą ruošiate kovo 22 d. „Vaidilos“ teatre?

– „Vaidilos“ teatre dainuos ketvirtokai, vyrai ir mišrusis choras. Atliksime įvairią muziką: nuo barokinių iki šiuolaikinių kūrinių. Programa dažnai priklauso nuo erdvės dydžio, tad šį kartą derinsimės prie kamerinės „Vaidilos“ teatro aplinkos, tačiau galiu užtikrinti, kad bus tikrai įdomu ir gražu.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.