Remigijus Ruokis: „Mąstanti muzika Lietuvoje nereikalinga, nes žmonės nekovoja dėl savo teisių“

Remigijus Ruokis — dainininkas, dainų autorius, režisierius, televizijos laidų prodiuseris ir vedėjas. Jis dar žinomas kaip Remigijus „Raivo“ (Raivo Kirviekniemmi, Rusla, Funkit) Ruokis. Su šia asmenybe susijusios muzikinės grupės „Gin‘Gas“, „Les Stagnateurs“, „DaLyVis“ bei tokie inicijuoti renginiai, kaip „Šiaulių naktys“, „Šiauliai Jazz“ ar Šiaulių apskrities muzikos apdovanojimai (ŠAMA). Jis – ir Lietuvos džiazo federacijos valdybos narys. 

 Remigijus Ruokis - dainininkas, dainų autorius, režisierius, televizijos laidų prodiuseris ir vedėjas.<br> G.Šiupario nuotr.
 Remigijus Ruokis - dainininkas, dainų autorius, režisierius, televizijos laidų prodiuseris ir vedėjas.<br> G.Šiupario nuotr.
 Remigijus Ruokis - dainininkas, dainų autorius, režisierius, televizijos laidų prodiuseris ir vedėjas.<br> D.Umbraso nuotr.
 Remigijus Ruokis - dainininkas, dainų autorius, režisierius, televizijos laidų prodiuseris ir vedėjas.<br> D.Umbraso nuotr.
 Remigijus Ruokis - dainininkas, dainų autorius, režisierius, televizijos laidų prodiuseris ir vedėjas. Grupė "Les stagnateurs" - 2009 metai.<br> G.Šiupario nuotr.
 Remigijus Ruokis - dainininkas, dainų autorius, režisierius, televizijos laidų prodiuseris ir vedėjas. Grupė "Les stagnateurs" - 2009 metai.<br> G.Šiupario nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Birutė Pankūnaitė

May 18, 2017, 6:49 PM, atnaujinta May 19, 2017, 12:03 AM

Muzikos srityje 53 metų R.Ruokio grupės yra vienintelės buvusios ir likusios „funk“ krypties propaguotojos.  Jis su kolegomis dažnai sarkastiškai ironizuoja popmuziką ir muzikinę agresiją. O kartais kūriniuose justi daugiau metalo. Kai kurios Remigijaus įkurtos grupės gyvuoja nuo 1988-ųjų, kitos skaičiuoja pora dešimtmečių ar tik septintus metus.

Tačiau šia veikla spalvinga asmenybė nesiriboja. Tai dar ne tik televizinis prodiusavimas – jis yra ir VGTU Kūrybos verslo ir komunikacijos katedros lektorius, supažindinantis kūrybinių industrijų studentus su kino projektų subtilybėmis. 

Kalbiname R.Ruokį apie ne taip seniai muzikos klube „Tamsta“ pristatytą naują grupės „Gin‘Gas“ albumą „O kas, jeigu aš“, muziką Lietuvoje apskritai bei akademinį darbą su jaunąja kūrybininkų karta.

Grupė „Gin‘Gas“ susikūrė Nepriklausomybės pradžioje. Iki šiol Lietuvoje jūsų muzikiniai kolektyvai išlieka bene vieninteliais „funk“ stiliaus atstovais. Kaip manote, kodėl esate tokie reti paukščiai? Iš kur trauka „fankui“?

Realybė tokia, kad šią muziką Lietuvoje labai brangu groti. Prabanga savo malonumui turėti 12 žmonių kolektyvą. Iš vieno gerai dalinasi, DJ, duetai, dainuojamoji poezija taip pat labai lengvai dalinasi. Aš irgi turiu kūrinių, kurie nėra nei „Gin‘Gas“, nei „DaLyVis“, nei „Les Stagnateurs“, bet juos laikau projektui, kuris bus įrašinėjamas galbūt po metų sąstatu 1+1, aš ir vienas instrumentas. 

„Funkas“ kaip muzika yra labai socialus. Nėra „fankerių“, kurie tik dainuotų. Jie ir guvūs, ir sarkastiški. Tai muzikos forma, kuria perteikiamas protestas. Ji šiek tiek kampuota, džiazinė, su savitu pulsu, taip vadinamu groove. 

Vos ant dviejų rankų pirštų suskaičiuojamos pulsą užčiuopiančios muzikos grupės Lietuvoje. Aš nekalbu apie didžėjus, kurie miksuoja kūrinius. Kalbu tik apie tuos, kurie gali groti gyvai, užkurdami klausančią publiką. Tokioms grupėms Lietuvoje išgyventi nėra jokių sąlygų. Būdami LATGA nariais ir padedant kai kurioms verslo grupėms, kurios supranta šios muzikos reikalingumą, mes ir esame. Kitaip viskas sudūlėtų lentynėlėse, youtube‘uose, live įrašuose. Dabar inspiruojami koncertai, dalyvavimas festivaliuose, matomumas. Lietuvoje pilna grupių vadybininkų, kurie dirba tik su pelningomis bei madingomis grupėmis. Tokių, kurie verslą mokėtų daryti su pelną menkai generuojančiomis grupėmis, yra labai mažai arba iš viso nėra. O juk čia tiesiog prodiuserių rengimo spragos, pažiūrėkime Suomijos ar kitų skandinavų pavyzdžius. „Antis“ buvo išimtis, bet ji jau išėjo.  

[[ge:lrytas:lrytas:1248197]]

Yra pankai, kurie viešai deklaruoja savo pozicijas, yra metalistai, bendraujantys su tam tikromis jėgomis, yra folkloras. O mąstanti muzika neegzistuoja. Kaip kažkas sunaikino profesines sąjungas tam, kad būtų galima natūraliai engti savo tautą, taip ir nėra tokios muzikos. Ji nereikalinga, nes žmonės nekovoja dėl savo teisių. Mūsuose per vienerius metus kainos litais virto kainomis eurais. Tai rodo totalų kai kurių visuomenės elementų nužmogėjimą, verslininkų godumą. Ir kol tas godumas nebus normaliomis priemonėmis tiesiog išgydytas, kol žmonės nepradės kovoti už savo teises, tol nieko nebus. 

Paminėjote „Antį“. Kartais jūsų ironiški tekstai ir nekonvencionali muzika šiek tiek ją primena, bet stiprus ir savitas skambesys.  „Antis“ – garsi legenda, kurią žino visa plačioji auditorija. Tuo tarpu jūs muzikos neišmanančiam esate beveik negirdėtas, jeigu toks pasakymas jūsų nežeidžia. Kodėl, jūsų manymu, taip susiklostė? Ar nejaučiate nuoskaudos, ar nesijaučiate neįvertintas?

Nėra jokių neįvertinimų. „Antis“ visada buvo sostinės grupė. Viskas tuo pasakyta. Pradėkime nuo klausimo, ar daug vilniečių žino Klaipėdos grupes. Žino vieną Šiaulių grupę – „BIX‘us“. Dar buvo „Rondo“ ar „Saulė ir žuvys“. Tai ir viskas. Kartos keičiasi, kiti miestai traukiasi, centriniai pampsta. Žmonės domisi tik aplinkine muzika. Kartais atskristi koncertui į Vilnių yra paprasčiau, nei grupei atvažiuoti iš Klaipėdos. Vykstant globalizacijai respublikiniu mastu, maži miestai savo piarui gauna labai mažai šansų. Prodiuseriai renkasi tik sau patogias grupes, bičiulius. 

Esate įvairus: nuo Ryčio Cicino dainų parodijos „Tu ir aš“ kūriniu iki „Les Stagnateurs“ pomėgio tyčia nusidainuoti, nors esate muzikos profesionalai. Regis, imatės lietuviškos scenos sanitarų vaidmens? O albumo pavadinimas „O kas, jeigu aš“ skamba socialiai angažuotai ir pilietiškai.

Su „Les Stagnateurs“ mes parodijuodavome estrados rūšis, nes jos Lietuvoje yra ydingos, bet su tuo niekas „nekovoja“, turiu omeny blogą jos atlikimo ir profesionalumo lygį. Todėl mes Lietuvoje dar ilgai turėsime tokią situaciją – bus tiek daug negyvos muzikos eteryje, dar ilgai kausimės dėl Eurovizijos. Nors „Fusedmarc“ grupę visada gerbiau, mes labai gerai pažįstami. Tai bendra tautos kultūra, bylojanti apie jos toleruojamą muziką. Labai dėl jų apsidžiaugiau. Kažkas pradėjo keistis: gal publika darosi protinga? 

Kaip jūsų biografijoje atsirado toks visam tam priešingas dalykas, kaip dėstytojavimas VGTU Kūrybinių industrijų fakultete? Nors tai neturėtų stebinti, nes pati gyvenimo ir veiklos istorija bei temperamentas įkūnija visa tai, su kuo asocijuojasi kūrybiškumas. Bet vis dėlto, kodėl atėjote į universitetą? Ką tai duoda jums pačiam? 

Jau daug metu draugai mane kviesdavosi į paskaitas kaip svečią, nes turiu labai daug patirties vaizdo klipų kūrime, akcijų rengime, renginių prodiusavime. Šiose srityse dirbu jau 30 metų, nuo pat mokyklos laikų. Anais laikais nebijodavome iššūkių ir darėme viską. 

[[ge:lrytas:lrytas:1248200]]

Įtariu, kad savo akademinę veiklą grindžiate teorijos ir praktikos ryšiu? Juolab, kad dėstomas „Kino projektų“ dalykas yra gana daugiaplanis?

Paskaitas grindžiu praktika. Kadangi dabartinė komunikacija yra pagrįsta interneto plotme, matymu, vaizdu ir t.t., žmogus visą laiką komunikuoja – jis nuolat lindi savo telefone, kuriame daro kažkokias nesąmones, kuriomis natūraliai bendrauja su pasauliu, keičiasi informacija. Naršo, „laikina“, o kas labai patinka – netgi perskaito.

Jeigu pateiki informaciją, kurią jie gali aptikti internete, jie bent kažkiek sužino. Po to tu gali pagal prioritetus jam paaiškinti. Nukreipi jį teisinga kryptimi ir jis pagauna, o tu dar duodi jam pridėtinę vertę – galimybę pabendrauti su pakankamai žymiais žmonėmis, savo srities extra profesionalais, todėl studentas gauna impulsą.

Yra keletas studentų, kurie svečius srautinėse paskaitose „suėda“ klausimais. Tai mane džiugina. Nedrąsieji bent išgirsta klausimų atsakymus. Kaip ir žurnalistikoje vykstant interviu.

Keistis informacija yra puiku. Kuo daugiau studentai gali gauti universalios informacijos, ja naudotis ir atsirinkti – tuo geresnę patirtį jie įgyja. O jei jie dar gerai atlieka praktines užduotis nuo scenarijų iki filmavimų. Man labai smagu su jais bendrauti. Ėjimas į pažinimą per praktiką yra pats geriausias. Svarbu įsiklausyti, ką studentai sugalvoja, ir maksimaliai išdėstyti, kas tau atrodo gerai ir kas blogai, parodyti kelis kelius, kuriais galima nueiti. Tada studentai kartais padaro labai teisingus sprendimus. 

Tai pedagoginis darbas jums teikia malonumą?    

Gyvenant pilnavertį gyvenimą, man visada sekėsi bendrauti su visomis žmonių grupėmis. Jeigu myli gyvenimą, turi patirties, kuria nori pasidalinti, ją reikia skleisti. Jei ją tik saugosi ar pardavinėsi... Mes čia, Lietuvoje. ir taip jau viską pardavinėjame ir trigubomis, ir keturgubomis kainomis, ir dešimteriopai. Linkiu visiems atvirumo ir palaidoti gobšumą.

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.