Kūrybinių industrijų srityje menas ir kultūra susiduria su verslu ir ekonomika. Kaip tai, jūsų požiūriu, vyksta? Kas yra šių procesų variklis? Kaip nusakytumėte šią sąvoką eiliniam skaitytojui? Matyt, tai kažkas labai tarpdiscipliniško?
Klausimas yra pakankamai sudėtingas. Kūrybinės industrijos atsiranda tuomet, kai meną ir kultūrą bandome komercializuoti. Tuomet sąvoką „menas menui“, keičia samprata „menas vartotojui“. Jeigu žvelgtume tradiciškai – tikrieji menininkai daugiau propaguoja „meną menui“, kurio atitikmuo moksle yra „fundamentiniai tyrimai“. Tačiau egzistuoja ir „taikomieji tyrimai“, kurie yra sampratos „menas vartotojui“ atitikmuo.
Dabar mūsų visuomenėje esama tam tikro supriešinimo tarp šių dviejų reiškinių. Jeigu tu kuri „meną vartotojui“ ir sieki komercijos – tarsi išduodi grynąjį meną ir kultūrą ir sukuri vadinamąjį „popsą“, netikrą meną. Bet abu dalykai yra reikalingi, nes jei būtų tik „menas menui“ be „meno vartotojui“, meno sklaida būtų labai siaura. „Menas vartotojui“ yra vartojamas plačiau ir paliečia įvairiausius visuomenės sluoksnius, o ši tampa labiau išprususi, kultūringesnė. Meno ir kultūros objektai čia tampa industriniais.
Pavyzdys – Holivudo filmas, juk yra dar ir eksperimentinis, ir autorinis kinas. Galima Holivudinį kiną mėgti ar nemėgti, bet jis yra, jį kuria daug žmonių, kurie gali realizuoti savo kūrybinį potencialą. Ši sritis gauna komercinę naudą, jie gali iš to pragyventi.
Mes ir Lietuvoje siekiame, kad kūrybinės industrijos plėtotųsi šia linkme ir nebūtų supriešinamas fundamentalusis ir taikomasis menas. Todėl ir studentus mokau, kaip komercializuoti meno ir kūrybos produktus, kaip gauti iš to naudą, kurti verslą.
Fundamentalusis menas kuria ateičiai, jis galbūt dabar dar nepritaikomas, bet bus pritaikytas ateityje.
Dėl tarpdiscipliniškumo. Taip, kūrėjas turi tapti verslininku. Žmogus, kuris moka kurti, neretai nemoka savo darbų pardavinėti. Čia šalia kūrėjo atsiranda prodiuseris, agentas. O kūrybinių industrijų specialistas, kurį mes ruošiame, turi žinoti ir meno lauką, ir komerciją. Jis tampa tarpininku, kad vartotojui būtų pateiktas kūrybinis produktas.
Šias industrijas išskiriate kaip labai inovatyvias, palyginus su kitais ūkio sektoriais. Kuo remiantis jūs tai teigiate?
Kūrybinių industrijų sritis yra labai dinamiška, čia pokyčiai vyksta labai greitai, keičiasi mados, tendencijos. Jos kuriamų produktų gyvavimo ciklas yra sąlyginai labai trumpas. Meninė vertė išlieka ilgesnį laiką, o komercinė vertė – mažėja.
Vieną kartą pateiki filmą, spektaklį ar paslaugą, vartotojas potyrį gauna – antrą kartą jis tokio potyrio nepatirs. Vartotojui nuolat reikia besikeičiančių produktų. Tai ir sudaro inovatyvumą, kurį diktuoja vartotojas. Norint išlikti rinkoje, pastoviai reikalingos inovacijos, nes šioje srityje atsiranda daug konkurentų. Ir ne tik Lietuvoje, nes turime interneto erdvę ir tarptautinę sklaidą – kūrybinių industrijų produktai dažniausiai yra globalūs.
Mūsų vartotojai skaito ne tik lietuvių autorių ir leidėjų knygas. Jie žiūri ne tik lietuvių filmus. Norint išlikti konkurencinėje kovoje, reikia labai stipriai minti dviratį.
Paminėjote užsienio šalių patirtį. Kuo skiriasi kūrybinių industrijų užsienio patirtis nuo Lietuvos situacijos?
Užsienis yra Rytai ir Vakarai. Jei kalbėsime apie Vakarus ir labiau ekonomiškai išsivysčiusias šalis, jų kūrybinės industrijos yra labiau išsiplėtojusios, aiškūs jų dalyviai, vaidmenys ir komandos.
Pas mus šios industrijos išsivysčiusios menkiau. Šalies visuomenė anksčiau buvo pramoninė, vėliau perėjo prie kūrybos ekonomikos. Kitose šalyse tas procesas yra jau įvykęs, tuo tarpu pas mus jis dar yra tik pirmose stadijose.
Lietuvoje vis dar diskutuojama apie „meną menui“ ir „meną vartotojui“. Tuo tarpu kitose šalyse jau įprastas kūrybos apibrėžimas, kad tai yra ne tik „nauja“, bet ir „naudinga“.
Kūrybinių industrijų erdvėje teorija glaudžiai susijusi su praktika. Kokias problemas čia regite? Kuo kūrybos verslo įmonės yra ypatingos, kuo jos išsiskiria iš kitų?
Kaip ir minėjau, jų veikloje dominuoja kūryba, atsinaujinimas, naujovės. Kūryba jau neretai tampa rutina. Tarkim, reklamos agentūros turi nuolat kurti naują produktą.
Pramonės įmonės kuria produktą, kuris rinkoje gali išlikti ilgiau, tuo tarpu kūrybinis verslas nuolat reikalauja naujų sprendimų. Bet pastebima tendencija, kad tradicinis verslas tampa kūrybiniu verslu. Konkurencija didėja, produktų gyvavimo ciklas trumpėja, pardavinėjamas jau nebe produktas, o potyris.
Daug metų dirbate su jaunąja karta, perduodamas jai savo žinias ir išmanymą. Koks jūsų požiūris į šiuolaikinį jaunimą?
Kaip jau minėjau, kūrybinio verslo arba kūrybinių industrijų sritis yra viena sparčiausiai augančių, o tradicinis verslas pamažu tampa kūrybiniu verslu.
Pavyzdžiui, kompiuteriai jau pardavinėjami ne kaip prietaisai, o kaip potyriai. Atlikus tyrimus matosi, kad tos įmonės, kurios savo veiklą grindžia kūryba, auga sparčiausiai. Tų, kurie sugeba panaudoti kūrybinį darbuotojų potencialą, jį apjungti ir sukurti tam tikrus produktus, kuo toliau, tuo reikia labiau.
Komunikacija irgi tampa viena iš svarbesnių sričių, nes įmonės jau suprato, kad paslaugos, sukurtos kaip inovatyvūs produktai, dar negarantuoja sėkmės.
Būtina gebėti ir iškomunikuoti, pristatyti savo sukurtą paslaugą ar produktą. Ir čia ypač reikalingi kūrybinių industrijų specialistai. Kuo toliau, tuo daugiau. Mūsų erdvė yra jau pertekusi informacija. Kaip joje išsiskirti, kaip užtikrinti sėkmingą įmonės veikimą, kad ji ir jos produktai būtų matomi?
Suprantu, kad mūsų visuomenė dar nelabai aiškiai supranta, ką turi daryti kūrybinių industrijų specialistai. Bet jų vaidmuo vis aiškėja – tai komunikatorius ir kūrybinio proceso organizatorius. Dabar reikia ne tik kurti, bet daryti tai efektyviai ir greitai. Be to, kuria ne pavieniai kūrėjai, o komandos. Suvaldyti kūrybinę komandą – tam reikia jos valdymo žinių.
Kokia kūrybinių industrijų perspektyva?
Jeigu žvelgtume istoriškai, anksčiau vyravo žemės ūkis – didelė darbuotojų dalis dirbo ten, vyravo žemės ūkio šalys. Vėliau vyko transformacija į industrines valstybes – augo pramonė. Šiuo metu žemės ūkio darbuotojai išsivysčiusiose šalyse nesiekia net 1 procento, kai tuo tarpu kažkada jie sudarydavo 30-40 procentų dirbančiųjų.
Iš kaimo darbuotojai išėjo į miestus, nes kūrėsi pramonė ir gamyklos, augo industriniai miestai. Miegamieji rajonai ir gamyklos miestuose yra industrinės valstybės palikimas.
Dabar akivaizdu, kad pramonė traukiasi ir mažėja ne tik todėl, kad daug gamybos iškeliama į Kiniją. Kaip ir žemės ūkyje, taip ir pramonėje nebereikia tiek darbuotojų. Kyla klausimas, kur dirbs žmonės, ką jie darys, kur bus įdarbinti specialistai.
Procesai vyksta pagal Maslovo piramidę: jeigu yra patenkinti pirminiai fiziologiniai poreikiai, kylame aukščiau ir mums reikia potyrių, pramogų, estetikos. Kai yra duonos – prireikia dainų. Todėl stipriai auga paslaugų sektorius.
Dalis paslaugų, kurios yra ne kūrybinės, taip pat automatizuojamos. Pavyzdžiui, bankinis sektorius. Jeigu jis teikė daug paslaugų ir įdarbindavo daug žmonių, tai dabar vyrauja savitarna, mokėjimus atlieka pats žmogus internetu.
Rutininis paslaugų sektorius gali būti automatizuojamas. Netgi parduotuvėse kasininkus pradeda išstumti savitarnos terminalai. Viso to išdava – augantis kūrybinis sektorius, nes dar nesugalvota, kaip robotai galėtų kurti ir pakeisti žmogų. Žmogus kaip kūrėjas šiuo metu ir ateityje dar išliks, nes jo minties, kūrybos niekas negali pakeisti.
Kyla klausimas, kaip padaryti, kad kūrybos procesas būtų produktyvus, o ne chaotiškas, nes mūsuose vis dar tradiciškai išlieka XIX amžiaus kūrybiškumo samprata, kad tai yra kažkokia mistika, kad kūrinius gimdo tik menininkai, kompozitoriai, muzikai ir kt.
Šiais laikais yra ir techninė kūryba, ir mokslinė kūryba, ir verslo kūrimas – įsigali visai kita samprata. Kūrimo procesas tampa elementarus ir jis turi būti efektyvus, o ne bet koks. Jeigu yra dvi įmonės ir viena kuria efektyviai, o kita – ne, neefektyviai kurianti bankrutuoja, neatlaiko konkurencijos.
O nauji produktai kuriami nuolat. Kūrėjas negali pasakyti, kad jam šiandien nėra įkvėpimo, mūza nenusėdo ant peties.
Ateina vartotojas ir užsako tau paslaugą, kuri turi būti įgyvendinta laiku ir kokybiškai. Ir įgyvendina ne pavienis žmogus, o skirtingų sričių specialistų komandos.
Kūrybinių industrijų specialistas turi žinoti, kaip mąsto programuotojai, kaip mąsto menininkas ar dizaineris, kaip mąsto vadybininkas. Kūrybininkas čia yra proceso vertėjas, komunikatorius, kuris turi sugebėti suvaldyti kūrybos vyksmą ir padaryti jį efektyvesniu.
