Dar prieš 18 metų tuometis Seimo pirmininkas V.Landsbergis pasirašė iki šiol galiojantį nutarimą, kuriame Lukiškių aikštė įvardyta kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų akcentais.
Todėl slėptis už dar neiškirstų aikštės liepų turi tie, kurie svajoja apie žalią poilsio erdvę miestiečiams ir trykštantį fontaną su šviesos muzika. Burbuliatorius su vaikais ir muilo burbulais jau persikėlė į kitą Baltojo tilto pusę.
O kūrybinių dirbtuvių rengėjai ir vertinimo komisija nė neslėpė, kad vykdo solidų valstybės užsakymą – bando išrinkti vertingiausius laisvės kovų memorialinius akcentus. Bėda ta, kad valstybinis užsakymas ir laisvos idėjų dirbtuvės – vis dar sunkiai suderinami dalykai.
Daugeliui žinomų skulptorių valstybiniai užsakymai, kuriais kažkada buvo siekiama suvienyti liaudį, iki šiol kelia alergiją. Šįkart skulptoriai kviečiami kurti savai valstybei (pageidautina – nemokamai), bet būtinai taip, kad paprasti žmonės (anuomet – liaudis) suprastų.
Kaip jaustųsi šių dienų verslininkai, politikai ar kiti save patriotais laikantys lietuviai, jei vietoj šiuolaikinių automobilių būtų prievarta susodinti į sovietinius žigulius? Paprasti žmonės tai tikrai suprastų, nes taip būtų atkurta menama socialinė lygybė.
Bet ar ne laikas nustoti pataikauti „paprastiems žmonėms“, kurie dažniausiai yra ne tokie ir paprasti, kaip apie juos kalbama, ir pradėti žaisti profesionaliai?
Finale – penkios Lukiškių aikštės memorialo idėjos. Ar kuri nors jų bus įgyvendinta? Kas iš valdžios atstovų išdrįs pasipuošti laurų vainiku už Lukiškių aikštės sutvarkymą?
