O geroji žinia užpildė jos sielą euforija: „Patekau į tokį sąrašą! Dabar svarbu neįtikėti, kad tai – viso gyvenimo darbo įvertinimas ir neatsipalaiduoti, lyg būčiau jau viską sukūrusi. Rizikinga gauti tokią premiją, kuri kitiems tampa visos kūrybos apibendrinimu, kai tau 35 metai“, - emocingai dėstė Justė.
Tačiau vargu ar jai gresia atsipalaidavimas, kai jau ištisą dešimtmetį dirbta be ilgesnių pertraukų. Ypač intensyvūs, kupini premjerų ir debiutų (tarp jų – Paryžiaus filharmonijoje, Šveicarijos festivalyje „Murten Classic“, Vilniaus festivalyje) kompozitorei buvo pastarieji kūrybos metai.
„Dirbu beveik biuro režimu, pagal šeimos gyvenimo ritmą – nuo ankstaus ryto iki vaikų paėmimo iš mokyklos ir darželio“, - pasakojo Justė ruošdamasi Vilniaus festivaliui.
Savitais darbais ji atkreipė į save dėmesį dar studijų metais pradėjusi skinti premijas Lietuvos kompozitorių sąjungos konkursuose. 2009-aisiais tapo ir Tarptautinės kompozitorių tribūnos Paryžiuje nugalėtoja jaunimo kategorijoje, ėmė vis dažniau kurti užsienio kolektyvams, sulaukė pripažinimo daugelyje Europos šalių, JAV, Kanadoje, Australijoje.
Pastaruoju metu Justės kūrinių pasaulinės premjeros vis dažniau įvyksta svetur, nors naujausi darbai nuolat skamba ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, „Plonge“ (2015) violončelei ir dvylikai balsų pirmieji pristatė prancūzų atlikėjai Paryžiuje, „Harp is a Chord“ akordeonui ir klavesinui (2016) buvo sukurtas lenkų muzikams Lenkijos fondo užsakymu, „Vandens spalva“ saksofonui (2017) užbaigė latviškąją trilogiją, atsiradusią latvių užsakymu.
„Vis daugiau pasiūlymų gaunu iš Prancūzijos, neseniai labai rimtų užsakymų sulaukiau iš Vokietijos, Italijos. Tačiau rengiuosi ir lietuviškoms premjeroms. Per šią savaitę turiu baigti kūrinį Estijos vyrų chorui ir Lietuvos kameriniam orkestrui, kuris Lietuvos šimtmečio proga skambės Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje bei keturiuose Estijos miestuose. Po to kibsiu į Thomo Manno festivalio užsakymą“, - atskleidė artimiausius planus laureatė.
Ji džiaugėsi, kad ryšys su Lietuva per dešimt išsiskyrimo metų ne tik nenutrūko, bet tarsi vis stiprėja. „Ko gero, tėvynės ilgesys tapo visos mano kūrybos pagrindu. Ir Nacionalinė premija liudija, kad savo siela esu Lietuvoje“, - teigė kompozitorė.
„Justės Janulytės muzika tarytum išnyra iš neįžvelgiamų tolių, vos pastebimai artėja klausytojo link, pagaliau persmelkia jį kiaurai, pereina visas ląsteles, išjudina atomus, paskui pamažu nutolsta, kol visai išnyksta horizonte“, - taip kūrėjos darbų poveikį apibūdino muzikologė Jūratė Katinaitė.
Anot kritikų, daugelis Justės kompozicijų (pavyzdžiui, „Naktų ilgėjimas“ styginių orkestrui, „Debesų stebėjimas” balsams, pučiamiesiems ir styginiams, „Švytėjimas” balsams ir elektronikai) yra tarsi akustinės gamtos reiškinių metaforos.
„Viena iš priežasčių, kodėl taip mėgstu rašyti muziką, – tai galimybė realizuoti utopiškiausias idėjas, nepaisant jokių logikos dėsnių ar juo labiau fizikos taisyklių“, - yra prisipažinusi menininkė.
