Sutapęs su dviem reikšmingais gyvenimo įvykiais – išvykimu gyventi į JAV ir tėvo netektimi – šis laikotarpis kompozitorei tapo kūrinių, tyrinėjančių tolumo ir artumo, priartėjimo bei nutolimo fenomenų radimosi šaltiniu.
Kelis metus brandintas ir pagaliau išlauktas leidinys iki galutinės materializacijos perėjo nemenką kliūčių ruožą, kurį būtų galima prilyginti sizifiškoms pastangoms be rezultatų, tačiau, kaip sako autorė, tai tik dar labiau sustiprino išsipildymo džiugesį. Ir nors šiandien būtų galima ilgai diskutuoti apie CD laikmenas kaip apie kone muziejinius, praeities laikus menančius simbolius, šis formatas informacijos perkrovos amžiuje gali būti net reikalingesnis nei anksčiau.
„Informacijos atrinkimas ir konceptualus pateikimas yra vertybė. CD trukmė – tai bene idealus koncerto formatas, kurį kompozitorius gali sukomponuoti savo nuožiūra, kas realybėje – tikrose koncertų salėse – atsitinka itin retai“, – įsitikinusi Ž.Martinaitytė.
Šioje plokštelėje, kaip ir individualiuose kūriniuose, autorė tarsi kuria įtraukiantį emocinį pasakojimą. Pradėdama nuo objektyvesnio vaizdinio – daugiaplanio tembriškai sodraus tolumos garsinio apibūdinimo („Horizontai“, „Tolumos mėlynumas“), ji pamažu priartėja prie subjektyvaus santykio su nepasiekiamais toliais („Tūkstančiai durų į pasaulį“, „Apglėbtas tuštumos grožio“), galiausiai atvedantį į vidinio išskaidrėjimo būseną („Ramybės diptikai“).
Akustinio priartėjimo principą galima įžvelgti ir kūrinių instrumentuotės amplitudėje – nuo didesnės sudėties orkestrinių bei chorinių kūrinių iki išgryninto kamerinio skambesio.
Šiame CD skambanti muzika kupina intensyvių emocijų, joje nuolat kažkas vyksta ir, kaip pastebi bukleto autorė muzikologė Jūratė Katinaitė, „įtraukia klausytoją į nerimastingą, budrų laukimą“, visada užsibaigiantį netikėtai, lyg iš pasalų užklumpančiu emociniu išlydžiu. Pati kompozitorė patikslina, kad tai nebūtinai skirta „stiprių nervų klausytojams“, greičiau, – visiems, nebijantiems patirti savo pačių gelmėse glūdinčių dalykų.
