Teatro laboratorija „Atviras ratas“: nauja kultūrinė erdvė sostinėje ir eksperimentai

Ašmenos g. 8 – vilniečiams teatro gerbėjams gerai žinomas adresas: nedidelėje senamiesčio gatvėje ne vienerius metus įsikūrusi OKT studija, tačiau tik nedaugelis žino, kad aukštu žemiau jaukioje skliautuotoje patalpoje už uždarų durų savo idėjas augina teatro laboratorija „Atviras ratas“.

 Sausio pabaigoje „Atviras ratas“ ruošiasi atverti savo studiją Ašmenos gatvėje Vilniuje ne tik žiūrovams, bet ir kitiems menininkams. 
 Sausio pabaigoje „Atviras ratas“ ruošiasi atverti savo studiją Ašmenos gatvėje Vilniuje ne tik žiūrovams, bet ir kitiems menininkams. 
Daugiau nuotraukų (2)

Agnė Vidugirytė

Jan 5, 2018, 2:35 PM

Repetuojančius kūrėjus ir besiilsinčias dekoracijas iki šiol glaudusi studija pagaliau pribrendo pokyčiams – sausio pabaigoje „Atviras ratas“ ruošiasi atverti ją ne tik žiūrovams, bet ir kitiems menininkams, šitaip Vilniaus kultūrinį gyvenimą praturtindamas nauja nepriklausoma erdve.

Apie ją, taip pat apie teatro laboratorijos artimiausius planus bei pokyčius daugiau papasakojo viena  „Atviro rato“ kūrėjų, aktorė ir režisierė Ieva Stundžytė.

– Kaip kilo mintis studijos erdvę prikelti naujam gyvenimui?

– Studijos idėja labai sena – ją turėjome nuo pat įsikūrimo šiose patalpose 2010 metais. Dar tuomet norėjosi bandyti pritaikyti šią erdvę spektakliams, kad nereikėtų būti taip susijusiems sutipriai prisirišusiems prie „Menų spaustuve“, bet studijos konstrukcija buvo ir tebėra sunkiai pritaikoma klasikiniams „Atviro rato“ spektakliams: patalpa pailga, skliautinė, žemomis lubomis, joje telpa ne daugiau kaip šešiasdešimt žmonių.

Nuo 2010 metų studijoje teparodėme vieną spektaklį vaikams „Senelės pasaka“, nes jis vienintelis tiko tokiai erdvei, o mintis pritaikyti ją plačiau visuomet kirbėjo, tačiau naudojome studiją tik repeticijoms ir dekoracijoms laikyti. Buvo labai gaila matyti, kaip tokia vieta palengva tampa sandėliu.

– Kas paskatino pokyčius?

– Dabar, einant dvyliktiems „Atviro rato“ gyvavimo metams, pradėjome pamažu apvalyti savo mintis, supratome, jog reikia būti mažiau priklausomiems nuo svetimų erdvių, permąstėme spektaklius ir savo, kaip teatro, kryptį apskritai.

Mūsų teatro laboratorija nuo pat pradžių buvo labai idėjiška, tačiau ilgainiui, kaip ir kiekvienam naujam nepriklausomam teatrui, tapo būtina išgyventi – „užsidirbti“ tiek savo žiūrovą, tiek finansinius išteklius. Dėl to teko atidėti į šalį eksperimentus ir kurti spektaklius, galinčius pritraukti daugiau žiūrovų.

Sakoma, kad naujas teatras gyvybingiausias būna penkerius metus, o maždaug septinti metai yra kritiniai. „Atviram ratui“ pavyko tą laiką išgyventi, ir išsilaikėme ne per atsitiktinumą, o dėl kolegų valios, atsidavimo ir kantrybės. Labai norėjosi sulaukti pokyčių, tačiau kas gi kitas, jei ne mes patys, juos kuria?

Pastaraisiais metais pasikeitė ir teatro struktūra. Nebesinorėjo plaukti ant to paties plausto, kilo noras pasigaminti savo laivelį, nors ir nedidelį, bet galintį nuplukdyti iki labai įdomių dalykų. Vasarą praleidome rašydami paraišką Vilniaus miesto teatro vardui gauti – nors nesitikėjome, kad pavyks, nusprendėme surizikuoti ir investuoti savo laiką bei sveikatą.

Kai mums pavyko, supratome, jog tos investicijos yra niekis, palyginti su tuo, kokios veiklos galimybės atsiveria gavus Vilniaus miesto savivaldybės rėmimą.

– Pirmieji žiūrovai jau turėjo progą apsižvalgyti jūsų studijoje – neseniai joje rodytas Justinos Smieliauskaitės ir Arno Danuso spektaklio „Žuvėdros dienoraščiai“ eskizas, surengtas Gabrieliaus Zapalskio solo koncertas. Kada ketinate naująją erdvę pristatyti platesnei publikai?

– Erdvė turėtų pradėti funkcionuoti sausio gale. Norime ją atverti eksperimentiniams darbams, nebūtinai susijusiems su teatru – tai galėtų būti ir skaitymai, parodos, filmų peržiūros. Planų vis daugėja. Kai atidarysime studiją, manau, kad gandas apie ją pasklis ir jauni, nepriklausomi kūrėjai imsis iniciatyvos joje veikti.

Dabar pati ieškaus žmonių, norinčių ten rengti savo pasirodymus – iš pradžių bendraminčių žvalgomės tarp artimesnių pažįstamų, bet viliuosi, kad ilgainiui bendradarbiavimas išsiplės.

Mes, kaip Vilniaus miesto teatras, išsikėlėme uždavinį plėtoti platesnę veiklą, skėčio principu sudaryti sąlygas ir kitiems kūrėjams – tiems, kurie nelabai turi kur ir už ką rodytis. 

– Kokie artimiausi studijos planai?

– Sausio 14 d. 20 val. 30 min.įvyks eksperimentas darbiniu pavadinimu „Sekta“. Tai bus toks keistas dalykėlis, kuriuo tikiuosi eksperimentiškai užbaigti, kas buvo anksčiau, ir pradėti tai, ko galbūt nedrįsčiau rodyti klasikinėje erdvėje. Tai bus labai laisvas, pretenzijų neturintis renginys, tarsi „uždaras ratas“.

Po to planuojame toliau rodyti „Žuvėdros dienoraščius“, taip pat laukia grupės „WhaleSounds“ koncertas ir jų spektaklis „DU TU“.

Labai norisi studijos erdvę per pavasarį taip prisijaukinti, kad galėtume plėtoti veiklą ir vasarą. Šiltuoju metų laiku teatrai užsidaro, visi išeina atostogų, nieko nebevyksta, tad norisi savo duris atverti vakarais. Žiūrovai, liekantys Vilniuje ir niekur ilgam neišvykstantys iš miesto, ko gero, to pasiilgsta.

Nesitikime, kad viskas pavyks iš karto, tačiau norisi šviežio oro. Juk ir į pirmuosius spektaklius nesusirinkdavo minios... Visa tai – įdirbio klausimas.

– O ko žiūrovai iš „Atviro rato“ gali tikėtis už naujosios studijos ribų?

– Sausio 13 dieną spektaklį „Lietaus žemė“ rodysime Keistuolių teatre – šią vietą pasirinkome neatsitiktinai, tikrai ne todėl, kad Keistuoliai yra mūsų teatrinis „brolis“. Spektaklio data ir tema pati padiktavo tokią istorinę vietą, Spaudos rūmus.

Per metus pristatysime ir režisieriaus Justo Tertelio spektaklį „CV, arba Kas aš esu“, kurio eskizą parodėme praėjusių metų lapkritį.

Planuojame ir „Atvirame rate“ retą dalyką – naują spektaklį vaikams; jų per visus gyvavimo metus teturėjome tris.

Pati šiuo metu irgi turiu kelias idėjas, tačiau dar kiek anksti apie tai kalbėti. Vieną jų brandinu jau senokai, jos darbinis pavadinimas „Gedulas mums tinka“. Tai turėtų būti labai nekomercinis darbas. Kartais lyg ir norėtųsi sukurti spektaklį, kurį galėtume lengvai vežioti po Lietuvą ir visus linksminti, bet kažkaip nelinksma. (Juokiasi.)

Taip pat nesinori pamiršti paauglių, kurie vienaip ar kitaip yra mūsų pagrindinė auditorija. Norisi šią nišą užpildyti, sukurti tai, kas jiems būtų aktualu. Dabar tokie tiksliniai spektakliai yra du – „Brangioji mokytoja“ ir, kad ir kaip būtų keista, mano režisuotas „identify“.

Visuomet maniau, kad šis spektaklis kalba apie problemas, aktualiausias mano kartai – trisdešimtmečiams, tačiau pastebėjome, kad jis labai „kabina“ jaunus žmones. Kai paskutinįsyk rodėme „identify“ Kaune, didelė dalis publikos buvo mokytojai, kurie dabar laukia, kada galės atsivesti ir savo mokinius.

Kita vertus, gal tai ir nėra keista – kiek atsimenu save paauglystėje, man irgi buvo svarbūs tokie klausimai ir, jei teatre tuo metu būtų rodyta kas nors panašaus, tikrai būčiau ėjusi.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.