Kelios „ąžuoliukų“ kartos išpažino knygoje ir slaptas nuodėmes

Pirmosios knygos apie legendinį „Ąžuoliuko“ chorą autoriui Dariui Krasauskui dainininkai atsivėrė taip, kaip nebūtų išdrįsę niekam kitam.

Joks choras nekeliavo tiek, kiek „Ąžuoliukas“: su H.Perelšteinu Lenkijoje 1976 m.<br>Nuotr. iš choro archyvo
Joks choras nekeliavo tiek, kiek „Ąžuoliukas“: su H.Perelšteinu Lenkijoje 1976 m.<br>Nuotr. iš choro archyvo
 Joks choras tiek nekeliavo tiek, kiek „Ąžuoliukas“: Vokietijoje 1977 m. <br> Nuotr. iš choro archyvo.
 Joks choras tiek nekeliavo tiek, kiek „Ąžuoliukas“: Vokietijoje 1977 m. <br> Nuotr. iš choro archyvo.
Joks choras tiek nekeliavo tiek, kiek „Ąžuoliukas“.<br> Nuotr. iš choro archyvo.
Joks choras tiek nekeliavo tiek, kiek „Ąžuoliukas“.<br> Nuotr. iš choro archyvo.
 D.Krasauskas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 D.Krasauskas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 500 puslapių knyga - tarsi intymus choristų prisiminimų dienoraštis.
 500 puslapių knyga - tarsi intymus choristų prisiminimų dienoraštis.
Daugiau nuotraukų (5)

„Lietuvos rytas“

Feb 8, 2018, 11:12 AM, atnaujinta Feb 8, 2018, 11:13 AM

Kitąmet 60-metį minėsiantis Vilniaus mokytojų namų berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ sulaukė pirmosios ir labai neįprastos knygos apie save. Mat ją parašė „ąžuoliukų“ gyvenimo būdą puikiai pažįstantis, pats daug metų šiame chore dainavęs ir tebedainuojantis 47 metų žurnalistas D.Krasauskas.

Jam visiškai nerūpėjo užfiksuoti šlovingų „Ąžuoliuko“ biografijos faktų – kur, kas, su kuo dainuota, kokie konkursai laimėti ir t.t. Knyga „Mes iš „Ąžuoliuko“ – tai tarsi intymus choristų prisiminimų dienoraštis, ištraukiantis iš atminties kertelių ryškiausias praeities akimirkas ir netgi iki šiol slėptas nuodėmes, kokias įmanoma patikėti tik saviškiui.

Rūpėjo ne faktai, o aura

„Nebūna taip, kad bendraudami „ąžuoliukai“ neprisimintų senų ir nelabai senų laikų. Sumaniau surinkti tas istorijas. Man nebuvo svarbu, su kuo, apie ką ir kokiais rakursais kalbėti. Bene vienintelis kriterijus buvo pašnekovų noras mintimis sugrįžti į „ąžuoliukų“ laikus ir papasakoti, ką prisimena“, – aiškino D.Krasauskas.

Jis netgi sąmoningai netikslino faktų, datų ir vietų – norėjo pateikti kolektyvo istorijos epizodus, kaip juos prisimena pašnekovai. O „Ąžuoliuko“ kasdienybė visais laikais buvo nuotykinga – joks choras tiek daug nekeliavo ir nestovyklavo kaip šis. Būtent tuo metu ir nutikdavo įdomiausių dalykų – trykšdavo improvizacijos ir „ąžuoliukiškas“ humoras, būdavo prikrečiama daugiausia šunybių – „ąžuoliukų“ žargonu „makarų“, pasisemiama išminties.

Žvejojo dvejus metus

Iš knygos aiškėja, kas yra ta „Ąžuoliuko“ mafija ir kodėl ji susaisto tvirčiau negu bet kokios kitos mokyklinės draugystės, o stovyklos suklijuoja stovyklautojus kaip epoksidas. Kaip šis choras pažaboja blogiukus ir išaugina juos garsenybėmis.

Daug kas nustebtų pamatę žinomas pavardes „Ąžuoliuko“ nuobaudų knygoje, marginamoje dešimtmečius, ar sužinoję, kad choro blogiukai tapo pirmaisiais savanoriais, gynusiais parlamentą.

Kaip knygoje prisimena chorvedys ir kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas Vaclovas Augustinas, daugybė dalykų pirmą kartą gyvenime nutikdavo būtent „Ąžuoliuke“. Čia buvo klojami ne tik muzikinio ugdymo, bet ir gyvenimo pamatai.

„Net kuria ranka laikomas peilis ir šakutė išmokau „Ąžuoliuke“. Įvairiausių socializacijos aspektų namuose patyriau nedaug, o „Ąžuoliuke“ – labai gausiai“, – prisipažino V.Augustinas.

Senieji choristai iki šiol prisimena Šefo – taip buvo vadinamas šviesaus atminimo choro įkūrėjas Hermanas Perelšteinas, tapdavęs vaikams tikru gyvenimo vedliu, – etiketo pamokų smulkmenas ir kitus tėviškus gestus.

Buvęs „ąžuoliukas“ į 500 puslapių knygą sudėjo dvejus metus žvejotus prisiminimus, kuriais pasidalijo beveik 80 įvairių kartų „Ąžuoliuko“ klano narių. Tai ilgi monologai ir linksmų situacijų šiupiniai, paspalvinti „ąžuoliukišku“ žargonu. Knygoje pasitaiko ir nelietuviškų žodžių bei frazių, nes pirmąjį choro gyvavimo dešimtmetį lietuviai jame sudarė mažumą, o pagrindinė bendravimo kalba buvo rusų.

Sumanė visą trilogiją

„Mes taip gyvenome. Tie rimtumynai ir juokingybės – „Ąžuoliuko“ kasdienybė. Nebijojau sumenkinti choro anekdotinėmis istorijomis. Norėjau, kad knyga būtų įdomi ir nesusijusiems su „Ąžuoliuku“ žmonėms, kaip bet kuris kitas geras emocijas keliantis leidinys“, – dėstė D.Krasauskas.

Be kita ko, choristų pasakojimai intriguoja ir kaip šmaikštus sovietmečio potyrių atspindys. Patekdavę į ne visiems mirtingiesiems lengvai prieinamas vietas, ne kartą keliavę ir už geležinės uždangos „ąžuoliukai“ galėjo gyviau už kitus pajusti sistemos absurdą, iš jos pasišaipyti.

Tačiau niekas knygoje nesudrumsčia šviesios prisiminimų nuotaikos. Patį autorių jie net paskatino sugrįžti dainuoti į „Ažuoliuką“, mat „pensininkų“ chore amžiaus cenzo nėra. D.Krasauskas prisipažino, kad dveji metai, prabėgę renkant choristų pasakojimus ir nuotraukas, buvo gražiausi jo kūrybiniame gyvenime.

Nenuostabu, kad jis nutarė pratęsti darbą iki visos trilogijos. Kalbindamas choristus jau surinko dalį informacijos knygai apie H.Perelšteiną, nes „Ąžuoliuko“ praeitis be Šefo neįsivaizduojama. O trečiąją knygą sudarys choro pedagogų prisiminimai.

„Turėsiu įdomaus ir prasmingo darbo kokiems trejiems metams“, – džiaugėsi Darius.

Trilogijos tęsinio galime tikėtis jau kitą sezoną, per „Ąžuoliuko“ 60-metį, o knygą „Mes iš „Ąžuoliuko“ bus galima pavartyti, įsigyti ir pabendrauti su jos autoriumi Vilniaus knygų mugėje.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.