Jau įvyko pirmieji šiems jubiliejams skirti Lietuvos nacionalinės filharmonijos renginiai. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas maestro Modesto Pitrėno, pristatė latviškos muzikos programą Vilniuje ir Rygoje, Lietuvos kamerinis orkestras su Estijos nacionaliniu vyrų choru užbaigė lietuviškąją turo „Baltijos laisvė“ dalį ir balandį tęs pasirodymus Estijoje.
Koncertuose „Baltijos laisvė“ skamba ir 2017 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės 35 metų kompozitorės Justės Janulytės šia proga sukurtas opusas „Čia, ties tylia riba...“.
Jau beveik dešimt metų Milane gyvenanti menininkė dažnai atstovauja savo kūryba Lietuvai išskirtinėmis mūsų šaliai progomis, prestižinėse Lietuvos ir užsienio scenose.
„Mano kūryba visada atstovaus Lietuvai, kad ir kur gyvenčiau“, - įsitikinusi kompozitorė, kurią šį ketvirtadienį išvysime Nacionalinės premijos laureatų pagerbimo ceremonijoje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje.
-Iš vykdama gyventi į Italiją nuogastavote, kad virsite „medžiu be šaknų“. Tačiau italams nepavyko jūsų pasisavinti? – paklausiau J.Janulytės.
- Italijoje bendrauju su daugeliu kolegų, su savo muzikos atlikėjais, kalbu itališkai, bet vis tiek pirmiausiai visiems esu lietuvių kompozitorė, Baltijos šalių atstovė.
Mokiausi ir Milano konservatorijoje, ji daug man davė, visgi mano muzika turi nedaug bendro su šiuolaikinėmis italų muzikos madomis. Esu išugdyta Baltijos regiono tradicijų, jų dėka augu, iš to randasi kūriniai, kuriais atkreipiu į save dėmesį pasaulyje.
Taigi mano genetika gyvenant Italijoje niekur neišnyko ir nenublanko, o gal tik sustiprėjo. Juk būtent ten prasidėjo aktyviausias mano kūrybos etapas, ėmė plaukti užsakymai.
Su italais supanašėjau nebet tuo, kad ėmiau greičiau ir garsiau kalbėti, tapau labiau disciplinuota. Tai būdinga Italijos šiauriečiams – jie dažnai žvilgčioja į laikrodį, tausoja laiką, paiso įvairių dienos ir savaitės ritualų. Perėmiau jų gyvenimo ritmą ir kai kuriuos įpročius.
Mano muzika Italijoje taip pat skamba vis dažniau, bet stipriau įsilieti į vietinę muzikos bendruomenę net nesistengiu. Kūryba pasklidusi po visą pasaulį, todėl daug svarbiau, iš kur esi kilęs, o ne kur gyveni ir iš kokio adreso į pasaulį siunti savo partitūras.
Tačiau jaučiu, kad mane geriau supranta Lietuvoje, čia stebima mano kūrybos raida. Ir svetur užsakyti kūriniai Lietuvoje kartais sulaukia daugiau dėmesio. Pasirodyti tėvynėje man labai svarbu.
- Kūryba dažniausiai ir parveda jus į Lietuvą?
- Per vaikų mokslo metus – taip, bet vasarą visada čia praleidžiame su šeima bent porą mėnesių. Norisi pavaikščioti savo vaikystės takais. Pereinu Vilniaus senamiestį, aplankau kai kurias bažnyčias, nuvažiuojame į Palangą, Druskininkus, ir, žinoma, į Molėtų observatoriją.
Molėtuose prabėgo mano vaikystės vasaros. Tėtis (astrofizikas Rimvydas Janulis) dirbo ir tebedirba observatorijoje, o mama, Vilniaus universiteto anglų kalbos dėstytoja, turėdavo ilgas vasaros atostogas, tad su visa manta beveik trims mėnesiams išvykdavome į Kulionių kaimą netoli Molėtų.
Kaip artistų vaikai užauga teatro užkulisiuose, taip aš ilgas vaikystės vasaras leidau po teleskopų skliautais. Vakarop matydavau astrofizikus, žiūrinčius į debesis. Jie žinodavo, kuris nuplauks, neužtemdys dangaus, iš kurio lis ar kils audra.
Astronomai ir teleskopai visada būdavo šalia. Tačiau tada tuo mažai domėjausi - su kitais mokslininkų ir vietiniais vaikais siausdavome po miškus ir ežerus. Tai, ko tada nepastebėdavau, dabar mane labai įkvepia - traukia pasigilinti į gamtos reiškinius, apie juos paklausinėti ir paskaityti. Tai nuostabus idėjų laukas.
- Observatorija padarė įtaką jūsų kūrybai?
- Netgi labai apčiuopiamą. Tarkime, mano kūrinį „Debesų stebėjimas“ įkvėpė hidrologinis ciklas, kurio metu vanduo leidžiasi į žemę, garuoja ir vėl virsta debesimis. Styginiai, balsai ir pučiamieji tarsi leidžiasi iš dangaus į žemę, o po to vėl kyla. „Naktų ilgėjimas“ taip pat susijęs su konkrečiu gamtos reiškiniu.
Kažkada buvau sumaniusi ir kūrinį apie nykštukines žvaigždes, vadinamąsias „baltąsias nykštukes“, kurios pulsuodamos išnyksta į rūką – jas tyrinėja mano tėtis, bet kol kas nepavyko surasti jam tinkamos formos.
„Astrofizika“ skamba romantiškai, o iš tikrųjų yra labai tikslus, kompiuteriniais skaičiavimais grindžiamas mokslas. Mano muzikos idėjos taip pat poetiškos, bet įgyvendinamos, pasitelkus racionalius skaičiavimus.
- O violončelę kūryboje pamėgote dėl to, kad violončelininkas yra jūsų dėdė (Algirdas Straižys)?
- Gali būti, - nuo mažų dienų eidavau į jo koncertus. Ryškiai įstrigo į atmintį naujamečiai koncertai Šv.Jonų bažnyčioje, kuriuose dėdė grieždavo su Lietuvos kameriniu orkestru Josepho Haydno „Atsisveikinimo simfoniją“.
Dabar tas pats orkestras groja mano kūrinį „Baltijos laisvės“ koncertuose. Sugrįžau į orkestrą kaip į savo šeimą – atrodo, visada pažinojau tuos žmones.
Violončelėms parašyti mano kūriniai – vieni labiausiai žinomų. „Smėlio laikrodžiai“ apkeliavo svarbiausias Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Olandijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Australijos, Belgijos, Lenkijos scenas. „Psalmės“ – gal dar populiaresnės, tikrai skambėjo per 20 kartų, ne vienas užsienio muzikantas pritaikė šį kūrinį kitiems instrumentams. „Vidurnakčio saulės“ premjera pernai įvyko Vilniaus festivalyje.
Lietuva manęs nepamiršta, visur kviečia, užsako kūrinius, o Italijoje tik dabar sulaukiau pirmojo rimto užsakymo. Kiekvienai šaliai gal pirmiausia įdomūs saviškiai.
- Ar jūsų vaikai lietuviškai kultūrai imlūs?
- Kai atvykstame į Lietuvą, jie kalba lietuviškai ir netgi vadina vienas kitą sulietuvintais vardais: Čečilija virsta Cecilija, Liudo – Liuduku. Jie moka lietuviškų pasakų, dainelių, žiūri lietuviškas televizijos laideles vaikams. Vaikų perėjimas į kitą kultūrą – visiškai natūralus ir savanoriškas. Jų tėtis taip pat kalba lietuviškai – išmoko savaime, viešėdamas Lietuvoje, nes yra gabus kalboms, moka šešias ar septynias.
Dabar jau vaikai vaikšto mano vaikystės takais, žino visus Molėtų ežerus ir teleskopus. Mano šeimą traukia Lietuva, kaip ir mane. Tikiuosi, ji visada jiems bus antri namai.
Italija traukė nuo mokyklos suolo
Savitais darbais J.Janulytė atkreipė į save dėmesį dar studijų metais pradėjusi skinti premijas Lietuvos kompozitorių sąjungos konkursuose.
Ji visada troško mokytis Italijoje, dar nuo M.K.Čiurlionio menų mokyklos suolo žavėjosi italų muzika, tad po bakalauro studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) dvejus metus mokėsi Milano konservatorijoje.
2009-aisiais kompozitorė ištekėjo už mediko Milane, su kuriuo susilaukė dukters Cecilijos ir sūnaus Liudviko Pranciškaus. Tais pačiais metais ji tapo Tarptautinės kompozitorių tribūnos Paryžiuje nugalėtoja jaunimo kategorijoje, ilgainiui ėmė vis dažniau kurti užsienio kolektyvams, sulaukė pripažinimo daugelyje Europos šalių, JAV, Kanadoje, Australijoje.
J.Janulytė rašo dažniausiai vienos rūšies instrumentams – vien styginiams, pučiamiesiems, balsams ar kitiems. Ji tarsi audžia muziką iš nežymiai kintančių skambesio sluoksnių, išgaudama judančios erdvėje garsų materijos įspūdį. Pati kompozitorė savo komponavimo metodą ir muzikos estetiką įvardijo kaip „monochrominę kūrybą“. Tai jos pačios atrasta muzikos kryptis ir terminas.
„Justės Janulytės muzika tarytum išnyra iš neįžvelgiamų tolių, vos pastebimai artėja klausytojo link, pagaliau persmelkia jį kiaurai, pereina visas ląsteles, išjudina atomus, paskui pamažu nutolsta, kol visai išnyksta horizonte“, - taip kūrėjos darbų poveikį apibūdino muzikologė Jūratė Katinaitė.
Šalia kūrybos kompozitorė dėsto nuotoliniu būdu LMTA.
