Kai 82-ejų R.Paulas įeina į Latvijos radijo pastatą Rygos centre, jį pamatę darbuotojai nejučia pasitempia. Tai net linksma stebėti – į devintą dešimtį įžengęs muzikos kūrėjas ir pianistas yra autoritetas gerokai jaunesnėms kartoms.
Pirmą sykį į šį pastatą jis įžengė dar šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje – ir iki šiol čia turi nedidelį kabinetą.
Latvijos žurnalistai juokauja, kad jei nori gauti R.Paulo autografą, reikia pusiaudienį čia ateiti ir palūkėti porą valandų – per kelias dienas jį tikrai sutiksi.
Šimtus dainų, dešimt miuziklų, daugybę muzikos teatrui, kinui ir baletui sukūręs R.Paulas buvo vienas populiariausių kompozitorių tuometėje SSRS.
Bet Sovietų Sąjungai griuvus jis sėkmingai tęsė karjerą.
Nuo 1988 iki 1993-iųjų buvo Latvijos kultūros ministras, ne kartą išrinktas į parlamentą, o 1999-aisiais dalyvavo prezidento rinkimuose ir buvo laikomas vienu realiausių pretendentų laimėti.
Tačiau Latvijos parlamente užsitęsus rinkimams ir niekaip negalint apsispręsti dėl tinkamiausio kandidato R.Paulas minties siekti šios politinės aukštumos atsisakė.
Dabar visas R.Paulo gyvenimas sukasi apie muziką – ir solidaus amžiaus kūrėjas išlieka stebėtinai aktyvus. Jis dažnai koncertuoja, pernai išleido net tris muzikos albumus, o prieš kelerius metus – autobiografinę knygą.
Muzikas neslepia, kad jo gyvenimo istorijoje – daug spalvingų epizodų. Pavyzdžiui, jaunystėje jis buvo įklimpęs į alkoholizmą – taip, kad gastrolių metu naktį su pižama leisdavosi į viešbučio registratūrą prašyti dar vieno degtinės butelio.
Tačiau gyvenimą aukštyn kojom apvertė pažintis Odesoje – ten koncertuodamas jis susipažino su kalbininke Svetlana Epifanova (Latvijoje vadinama tiesiog Lana), su kuria susituokė 1962-aisiais.
Tais pačiais metais pora susilaukė dukters Anetės.
Šiandien R.Paulas turi dvi anūkes – 28-erių Aną ir 23-ejų Moniką, kuri Los Andžele studijuoja filmų kūrimą.
Kompozitoriaus santuoka, trunkanti 56 metus, laikoma pavyzdine – bohemos pasaulyje retai sutiksi darnią porą, kurios tiek dešimtmečių nesudraskė pramogų pasaulio pagundos.
Kovo 22 dieną Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, R.Paulas su savo vadovaujamu Latvijos radijo bigbendu, Lietuvos ir Estijos džiazo solistais surengs koncertą „Skambėk šimtmečio ritmu“, įkvėptą šįmet minimo Baltijos valstybių atkūrimo šimtmečio.
Koncertui artėjant R.Paulas „Lietuvos rytui“ išdėstė savo požiūrį į Baltijos šalių dabartį, „Euroviziją“ ir bankus, papasakojo apie savo vestuves ir prisiminė vakarėlius su žinomu Lietuvos kompozitoriumi. Pokalbis su puikų humoro jausmą turinčiu kūrėju prabėgo akimirksniu.
– Netrukus atvyksite į Lietuvą surengti koncerto. Koks jis bus?
– Džiaugiuosi, kad mums pavyko atkurti Latvijos radijo orkestrą, kuris gyvavo prieš du tris dešimtmečius.
Jis buvo uždarytas, tačiau jaunų muzikantų dėka pavyko suburti kolektyvą, kuris, ačiū Dievui, nebesivadina estradinės muzikos orkestru, o tiesiog bigbendu.
Pusiau oficialiai dirbame radijuje, rengiame koncertus.
Mums puikiai sekasi su atlikėjais iš Vakarų – kartu pagroti atvyksta muzikantai iš Anglijos ar Amerikos, jie sako, kad orkestras – neblogo lygio. Malonu.
Kartais ir aš pabandau prisiminti jaunystę. Nepamiršau, kaip septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje važinėdavau į Lietuvą, bendradarbiavau su Juozo Tiškaus vadovaujamu orkestru, kuriame grojo daug puikių muzikantų.
Pasistengsime Lietuvoje pagroti taip, kad jums liktų geri įspūdžiai. O programa – įvairi. Bus ir klasikinių džiazo melodijų, ir šis tas iš mano repertuaro. Tokia tarptautinė programa – mums ne problema pagroti bet ką, svarbu, kad natos būtų užrašytos. (Šypsosi.)
– Kuriate įvairių žanrų muziką. Bet ar džiazą, kurį grosite Vilniuje, galima pavadinti didžiausia jūsų muzikine meile?
– Taip, nes su džiazu užaugau. Pokario metais buvo labai populiarus filmas „Saulėto slėnio serenada“, kuriame grojo garsusis Glenno Millerio orkestras.
Kažkaip tas amerikiečių filmas tais laikais atkeliavo čia, nuo to daug kas ir prasidėjo. Visos jame skambėjusios melodijos išpopuliarėjo. Visi mėgdžiojome jas, orkestro skambesį.
Žinoma, mane labiausiai žavėjo džiazo pianistai. Ypač – Oscaras Petersonas, Errollas Garneris, kurie tuo metu buvo superžvaigždės. Stengiuosi kopijuoti jų grojimo stilių, ypač – E.Garnerio.
– Būsimo koncerto Vilniuje idėją įkvėpė visų Baltijos valstybių atkūrimo šimtmetis. Ką jums reiškia ši šventė?
– Įdomu muzikanto klausti, ką jam reiškia šventės. (Juokiasi.) Šventės muzikantams – tai darbas. Taip visada buvo ir bus.
Jei rimtai, džiugu, kad mūsų šalys beveik tuo pačiu metu mini šį šimtmetį. Bet aš per daug to neakcentuočiau.
Paminėti sukaktį reikia, tačiau šiandien mes turime daug problemų, reikia apie jas galvoti.
Pavyzdžiui, muzikantams Latvijoje pirmoji problema – koncertų salė Rygoje. Gaila, bet iki šiol normalios neturime.
Užtat galime pasidžiaugti, kad kai kurie mūsų atlikėjai išsiveržė į pasaulinę areną – tokie kaip operos solistai Elyna Garanča, Aleksandras Antonenka, dirigentai Andris Nelsonas, Maris Jansonas. Turime gerų, profesionalių chorų. Manau, Latvijos muzikinis gyvenimas – normalaus lygio.
Tik problema ta, kad mūsų šalis maža, muzikantams užsidirbti nelengva.
Teturime tris keturias sales. O kas toliau? Arba Vakarai, arba Rytai. Bet konkurencija ten milžiniška, kaip prasimušti? Ypač – populiariosios muzikos atlikėjams.
– Ar Lietuvoje turite bičiulių, su kuriais bendraujate ir šiandien?
– Yra daug gerų prisiminimų. Puikiai pamenu orkestrą „Oktava“. Taip pat – populiariausią jūsų kompozitorių, koks gi jo vardas...
– Benjaminas Gorbulskis?
– Taip, Gorbulskis! Viešpatie, visiems pasakoju, kad su juo Vilniaus centre gerdavome. Visą dėžę gėrimų turėdavome. Jis vis įsiveldavo į kokius skandalus. Oi, ko mes ten nesame pridirbę! Ramiai leisti laiko jis tiesiog negalėjo. (Kvatojasi.)
Tai – jaunystės laikai. Bet mane siejo puikūs santykiai ir su iškiliu politikos veikėju, jūsų prezidentu Algirdu Brazausku. Gaila, bet jo jau nebėra.
Draugaudavome ir su dainininkais, leisdavau laiką su „Oktavos“ muzikantais, jie neretai koncertuodavo Liepojoje.
Žinau, kad nemažai mūsų atlikėjų ir šiandien Lietuvoje jaučiasi kaip namie, juos ten per televizorių rodo. Pavyzdžiui, dainininkė Samanta Tyna. Gerai, kad mūsų šalių santykiai tokie.
– Jūsų kūrinius atliko daugybė dainininkų. Jei reikėtų išrinkti vieną, kuris tai darė geriausiai, kas tai būtų?
– Bijau pasakyti. Džiaugiuosi, kad teko koncertuoti ir kelis įrašus padaryti su Ala Pugačiova, Valerijumi Leontjevu. Kas tik tų dainų nedainavo – ir estų dainininkas Jaakas Joala, ir, žinoma, mūsų žvaigždė Laima Vaikulė.
Su kiekvienu iš jų buvo įdomių istorijų. Pavyzdžiui, A.Pugačiova – skandalingas, bet talentingas žmogus. V.Leontjevui mes labai padėjome, Latvijoje filmavome jo dainas.
Taip, buvo keli sėkmingi muzikiniai numeriai. Ypač – dainos, kurias įrašė A.Pugačiova. Visos jos tapo populiarios tik dėl jos atlikimo.
Įdomiausia, kad mano dainelės „Milijon alych roz“ („Milijonas raudonų rožių“) netgi nenorėjo atlikti. Sakė – nėra čia ką dainuoti, trys natos, du akordai. Bet ta daina tapo žymiausia jos repertuare.
Kitas didelis šlageris buvo L.Vaikulės sudainuota „Listja žoltyje“ („Lapai geltoni“) – tokia populiari daina, kad jai net kūrė parodijas.
Dabar aš jau nuo viso to nutolęs. Kas buvo, buvo. Tai – jau sovietinės estradinės muzikos istorija. Nors žodžio „sovietinė“ pas mus nemėgsta, aš jo nebijau.
– Jūs vos netapote Latvijos prezidentu. Būna dienų, kai gailitės, kad tai neįvyko?
– Ne. Tada puikiai supratau, kad dar noriu pagyventi. Kam man tas postas? Tai nebuvo mano svajonė. Neduok Dieve.
Kurį laiką buvau kultūros ministras. Visi prisimename tuos laikus, devintojo dešimtmečio pabaigą – laisvė, pakili nuotaika. Dabar, gaila, tai pamiršome, viskas nutilo. Dabar tik galvojame, kaip uždirbti, ir kuo daugiau.
Man atrodo, mūsų šalyse jau baigėsi rožinės svajonės, kad viskas bus lengva ir gražu.
Nieko panašaus – reikia dirbti ir mokėti tai daryti.
Latvijoje mes prarandame daug žmonių, Lietuvoje – panaši padėtis. Žmonės išvyksta, ir tai labai blogai. Šito niekas nelaukė. Vadinasi, su mūsų reikalais, ekonomika kažkas negerai.
– Jūsų gyvenime buvo visko – ir pilnų salių, ir dienų, kai neturėjote pinigų, ir alkoholizmo duobė, ir triumfo akimirkos. Kurį gyvenimo laikotarpį laikote tamsiausiu?
– Taip, visko buvo. Žinoma, potraukis prie svaigalų man kainavo labai brangiai. Liko daug nemalonių istorijų, buvo skaudu tėvams.
Nežinau, kas man padėjo, bet sugebėjau iš tų gniaužtų ištrūkti. Maždaug nuo 1962 metų jau nebežinau, ką reiškia išgerti alaus. Kategoriškai to atsisakiau.
Gal mane tai ir išgelbėjo, nes viskas galėjo baigtis labai blogai. Daug kas klausia – kaip tau pavyksta? Negeriu, ir tiek. Galite man siūlyti, ką tik norite, – neimsiu, nes žinau, kad mano silpnas charakteris, man negalima. Daug mano draugų pražudė alkoholis.
Kai jaunystėje atsistojau ant kojų, pasinėriau į muzikinį gyvenimą, tada nuo išgertuvių ir atsitraukiau. Nustojus gerti man pradėjo sektis.
– O pats maloniausias laikotarpis?
– Maloniausia – kad vis dar galiu išeiti į sceną, o po koncerto pats nuo jos ir nueiti. (Juokiasi.) Štai vakar koncertavau, mačiau, kad žmonės ploja – ne iš gailesčio, o iš pagarbos man, kaip muzikantui. Kai tai matau, tai maloniausia.
Man malonu, kad su žmona gyvenu jau daugiau kaip 50 metų.
Malonu, kad turiu dukrą, anūkes. Štai viena jų, kaip dabar madinga, nenorėjo čia mokytis, norėjo į Ameriką. Duokdie, kad gyvenimas jai susiklostytų.
Tik vestuvių aš neturėjau. Tai, kas buvo, – ne vestuvės. (Susituokęs su žmona R.Paulas piniginėje turėjo tik rublį ir 13 kapeikų, tad pora kartu nuėjo į kiną, nes šventės sau leisti negalėjo. – Red.)
Buvo liūdnoka. Tačiau bent jau po penkiasdešimties metų kaime susitariau su bažnyčia pakartoti mūsų vestuves – gražiai apsirengsime, kišenėje turėsiu daugiau pinigų.
– Ar tiesa, kad savo dukrai Anetei jūs griežtai uždraudėte tapti dainininke?
– Nedraudžiau, bet patariau jai to nedaryti.
Klausiausi, kaip ji dainuoja, ji neturi Dievo duoto skambaus balso. Jei to neturi, neverta bandyti.
Be to, puikiai žinau, koks yra muzikos pasaulis.
Žinau, kas yra sėkmė ir tragedijos. Ypač kai kalbame apie moteris, kurioms senstant prasideda šnekos – tavo karjera niekam neįdomi, niekam tavęs nereikia, savo jau sudainavai.
Nežinau, kodėl tiek merginų šiandien taip nori tapti dainininkėmis ir aktorėmis. Ne, nieko ten tokio nuostabaus. Tai labai sudėtingas, žiaurus darbas. Pakartosiu – žiaurus.
– 2011-aisiais žlugusiame Latvijos banke „Latvijas Krajbanka“, kuris priklausė „Snoro“ akcininkams, laikėte 700 tūkstančių latų (apie milijoną eurų. – Red.). Iš šios sumos atgavote tik dešimtadalį. Tai buvo jūsų santaupos juodai dienai?
– Mūsų šalyje vėl sprogo bankas. Vėl! Vos prieš kelias dienas žlugo „ABLV Bank“.
Paskambino kažkas iš Amerikos – ir banką nuėmė.
Vėl žmonės atgaus tik dalį pinigų. Štai taip gyvename. Štai tokia mūsų finansų sistema.
– Tad kur reikia laikyti pinigus? Namie?
– Štai čia aš jau jūsų klausiu. Gal į žemę užkasti, kaip senais laikais?
Labai gaila, kad nėra nacionalinio banko, kur vietinis gyventojas galėtų padėti pinigus, jie būtų saugomi. Pažiūrėkit, kiek bankų žlugo, kiek žmonių gyvenimas sugriuvo. Juk dėl to buvo ir infarktų, ir savižudybių.
Tai labai blogai. Kas čia per sistema? Stebiuosi, kad mūsų žmonės tokie ramūs. Jei tai būtų Italijoje ar Graikijoje – Viešpatie, ten visus tuos bankus į gabalus suplėšytų.
Man net gėda dėl viso šito. Buvau kvailys, laikiau tuos pinigus banke, jis man atrodė patikimas, nes gyvavo dar nuo sovietmečio.
Niekas, žinoma, neatsiprašė. Apskritai liūdna. 30–40 procentų žmonių šiai šaliai sako „sudie“. Ar tai gerai? Bet mes per liūdnai baigiame šį pokalbį.
– Pabaikime linksmiau. Mano bičiuliai, garsi latvių grupė „Brainstorm“, pasakojo, kaip drebančiomis rankomis ėjo pasveikinti jūsų su gimtadieniu, nes jūsų autoritetas – milžiniškas. Daug jaunų Latvijos atlikėjų ir šiandien atlieka jūsų senas dainas.
Koks jausmas, kai esate taip gerbiamas jaunesnių kartų?
– Priklauso nuo to, kaip tas mano dainas atlieka. Kartais jaunimas pasiima mano melodijas, bet iš jų nieko nepalieka. Aranžuoja, prideda savo idėjas, ir nebūtinai sėkmingai.
Pavyzdžiui, populiarus jaunas dainininkas Intaras Busulis įrašė dainą „Ja tebia risuju“ („Aš tave piešiu“), kurią kadaise atliko J.Joala. Iš greito fokstroto padarė lėtą kūrinį. Man patiko, jis su šia daina išgarsėjo.
Būtinas geras muzikinis skonis. Reikia išsaugoti melodijos grūdą, o ne stengtis būti labai šiuolaikiškam ir nuo tos melodijos bėgti.
Būna, kad prieinu prie atlikėjo po koncerto ir sakau – ačiū, bent jau supratau, kad tai lyg ir mano muzika.
Iš pradžių nesupratau, tačiau atpažinau žodžius. (Juokiasi.)
– Jūs turite laiko klausytis jaunimo popmuzikos?
– Kai ko klausausi. Yra įdomių dalykų, bet daug ir standartinių ėjimų, pritaikytų komerciniam radijui – trijų minučių dainos, elektroninis ritmas.
Aš – už gyvą, akustinę muziką. Todėl džiazas man artimesnis nei šių dienų popsas, šokių muzika, kur svarbiausia – judesys. Bet viena akimi madas stebėti reikia.
– „Euroviziją“ žiūrite?
– Labiau žiūriu, kaip žmonės balsuoja, o ne kaip dainuoja. Juk matyti, kad tai – politika.
Tą vakarą galima įsipilti kavos ar konjako, pasižiūrėti tą renginį, pasidžiaugti, kaip gražiai visi apsirengę, o po dviejų dienų tai pamirštame.
Per pastaruosius metus „Eurovizija“ nieko nedavė, neatsirado jokių pasaulinių žvaigždžių. Visi tie dainininkai kažkur dingo. Paskutiniai, kuriais tas konkursas giriasi, yra ABBA. Bet kada tai buvo?
O iš vėlesnių ką nors paminėkite? Ką, tą su barzda? Irgi – pasijuokėm, ir viskas.
– Jus Latvijoje pažįsta visi. Ar būna tokių dienų, kai norisi išeiti į gatvę nesiskutusiam, su sportiniu kostiumu ir likti visiškai nepastebimam?
– Buvo apmaudu, kai praėjusią savaitę pirmąsyk per daugybę metų mane sustabdė policija. Ir liepė pūsti į alkotesterį.
Man buvo juokinga. Ilgai žiūrėjau į tą policininką. Galvojau, paprastai mane sustabdę visi atsiprašinėja, o šitas – ne.
Na, papūčiau. Juokingiausia, žinoma, būtų buvę, jei būčiau pripūtęs laipsnių. (Kvatojasi.) Visiems laikraščiams būtų peno.
Jei rimtai – aš laimingas, kad į mane dauguma žmonių žiūri palankiai.
Populiarumas, žinoma, padeda. Ypač sovietiniais laikais padėdavo – buvo galima lengviau gauti butą, automobilį.
